Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras: apie išskirtinius leidinius ir 150 000 000 spaudos ženklų

2022 m. birželio 23 d.

Šaltinis - www.lla.lt 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC) yra valstybinė mokslo leidybos įstaiga. Jos veiklos šerdis visą laiką buvo Visuotinė lietuvių enciklopedija, šalia kurios MELC rengia ir leidžia fundamentalius mokslo bei kultūros leidinius, kaupia ir sistemina mokslinę-enciklopedinę informaciją. Šiuos prasmingus leidyklos darbus nuo 1999 m. koordinuoja direktorius Rimantas Kareckas. „Mokslo atradimai, kintantis pasaulis turi atsispindėti mokslo leidiniuose ir enciklopedijose, juolab, kad jos vadinamos visuotinėmis“, – teigia Rimantas.

Pirmasis „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomas Lietuvoje buvo išleistas dar 1931 m. Enciklopediją redagavęs Vaclovas Biržiška iki 1941 m. iš viso parengė devynis „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomus. Karo metais daugeliui šviesių žmonių pasitraukus į Vakarus, 1953–1985 m. spaustuvininko Juozo Kapočiaus sutelkti lietuviai Bostone išleido 37 tomų Lietuvių enciklopediją (LE), kurioje gausu informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones. Tai išskirtinis įvykis Lietuvos istorijoje, nes nė viena centrinės Europos šalis nėra emigracijoje išleidusi tokios apimties veikalų.

1976 m. buvo pradėta leisti trylika tomų apimanti ideologizuota Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. O 1997 m., jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, reorganizavus Mokslo ir enciklopedijų leidyklą, buvo įkurtas Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Tais pačiais metais šalies Vyriausybė Institutui pavedė rengti „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ (VLE). Šiai atsakingai užduočiai buvo mobilizuotos solidžios redaktorių pajėgos, suburta Mokslinė redakcinė taryba, į kurią įėjo daugelio sričių autoritetingi specialistai ir enciklopedijos rengimo patirties jau turintys specialistai. 150 žmonių plušėjo aštuoniose redakcijose, kuruojančiose 57 vardynus.

Išskirtine Lietuvos enciklopedijų rengimo istorija dalijasi ir direktoriaus pavaduotoja Ona Pečiulienė bei Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė. Leidykloje jos darbuojasi jau daugiau kaip 30 metų (juokaudamos save pavadina dinozaurėmis), o kolegėmis tapo 1992 m., kai į vieną buvo sujungtos dvi valstybinės leidyklos. Ona buvo redaktorė Valstybinėje enciklopedijų redakcijoje, o Irena vadovavo redakcijai „Mokslo“ leidykloje. Jos mena, kaip entuziastingo, kruopštaus ir kompetentingo MELC redaktorių darbo dėka jau 2001 m. pasirodė pirmasis enciklopedijos tomas didžiuliu 20 000 egzempliorių tiražu. Po du tomus per metus išleidžiantis MELC skaitytojams pasiūlė enciklopedijų prenumeratą – taigi, vieta lentynose įstabios apimties leidiniams būdavo rezervuojama iš anksto. Vietoj iš pradžių suplanuotų dvidešimties enciklopedijos tomų 2014 m. 8000 egzempliorių tiražu išleistas paskutinis, XXV, tomas. Leidėjai pastebėjo, kad enciklopedijų kolekciją kaip dovaną savo vaikams, anūkams dažnai užsakydavo vyresnio amžiaus žmonės.

Aktyvus susidomėjimas enciklopedijomis truko iki 2008 m. ekonominės krizės. Tuomet MELC leidėjai pajuto, kaip staiga sumažėjo prenumeratorių, dėl to teko mažinti ir tiražą.

Visi enciklopedijos tomai išlaikę tą pačią kokybę, struktūrą, net išvaizdą. Rimantas su šypsena pasakoja, dar ir dabar pastebintis pozuojančius žmones solidžiai atrodančių enciklopedijos tomų fone.

Bendrame Lietuvos leidyklų kontekste MELC išsiskiria tuo, kad yra biudžetinė įstaiga, rengianti ir leidžianti tik mokslinę literatūrą ir enciklopedijas: sudaro vardynus, sutelkia autorius, prižiūri darbo eigą bei skaitmeninimo procesą. Nuo 2000-ųjų VLE globojo Lietuvos prezidentai. Direktorius Rimantas prisimena, kad net trys prezidentai pasikeitė, kol buvo rengiama VLE – pradėta globojant Valdui Adamkui, o su pabaigtuvėmis leidėjus sveikino Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai – išskirtinis įvykis tarp Baltijos valstybių.

2017 m. pasirodė bandomoji skaitmeninė VLE versija, kuri buvo parengta pagal popierinę enciklopediją, dabar tampančią kultūros paveldo paminklu.

Šiuo metu visa 25 tomų „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ medžiaga yra sukelta į skaitmeninę erdvę. Visa spausdinta enciklopedija sudarė 105 000 000 spaudos ženklų, o dabar net 150 000 000 spaudos ženklų yra sukelta į internetą.

Duomenis nuolat pildo, renka ir naujus straipsnius rengia penkios redakcijos: Meno, Filologijos, Socialinių mokslų, Istorijos, Gamtos ir technologijos mokslų. Ona papasakoja, kad vienas redaktorius kuruoja apie 7,5 mln. ženklų, t. y. nuo 4000 iki 9000 straipsnių, priklausomai nuo jų tipo ir apimties. Specialistai, atnaujindami turinį, plėtoja nuorodų sistemą, numato straipsnių temines sąsajas, iš naujo peržvelgia visą iliustracinę medžiagą, išplečia santrumpas. Neseniai buvo pakeistas www.vle.lt svetainės dizainas. Kadaise enciklopedijų redakcija teturėjo vieną kompiuterį, todėl procesas buvo lėtas, o šiandienės technologijos leidžia labai greitai pateikti nuolat atsinaujinančią mokslinę informaciją.

Laikams modernėjant, enciklopedijos reikšmė tik auga – internete atsirandant vis didesniems informacijos kiekiams, krinta jos kokybė ir patikimumas, nes daugumos šaltiniai nepatvirtinti. Populiarioji „Vikipedija“ – ne konkurentas enciklopedijų rengimo profesionalams. Mat atlikus apklausą paaiškėjo, kad didesnė pusė internautų, pasinaudoję „Vikipedijos“ informacija, pastarąją dar tikslina tradicinėje enciklopedijoje.

Technologinį virsmą sėkmingai išgyvenusi enciklopedija, 2019 m. savo interneto svetainėje sulaukdavo 2000 aplankymų per dieną, o nuo 2021 m. šis skaičius pasiekė 7000 besidominčiųjų. Šiuos srautus smarkiai koreguoja akademinė bendruomenė, kurios ypač pagausėja sesijų metu ir pastebimai sumažėja per šventes bei atostogas.

Dabar Enciklopedijų redakcijoje viskas sustyguota ir darbas teka ramesniu tempu. Iš viso MELC yra 38 darbuotojai, iš kurių 18 rengia tekstus enciklopedijoms.

Rimantas prisimena tarp enciklopedistų sklandantį posakį, kad tikru enciklopedininku tampama tik po penkerių metų praktikos. Kad tai – ne mitas, patvirtina ir 22-us metus leidykloje dirbančio direktoriaus bei kitų MELC darbuotojų patirtis. Leidybos centro direktorius skaičiuoja leidėjų įdirbį: 17 darbuotojų MELC dirba ilgiau nei 20 metų, dar 13 – nuo 10 iki 20 metų. Irena, Ona ir Rimantas mano, kad darbuotojus čia laiko įdomus darbo turinys ir tai, jog nuolat yra mankštinamas protas. Leidyklos rekordininkas – 45 metus redakcijoje praleidęs filologas-enciklopedininkas Antanas Račis (1936–2021) – VLE vyriausiasis redaktorius. Jam teko organizuoti visus – nuo pirmojo iki paskutiniojo – spausdintinės enciklopedijos tomų parengimo darbus (vėliau Antano, direktoriaus pavaduotojo, pareigas perėmė Ona Pečiulienė).

Rengiant enciklopedinius tekstus, persipina mokslinis, kūrybinis ir rutininis darbas. Ona pasidalija redagavimo patirtimi: „Sakinį tenka taip ... Nuimti visa, ką tik įmanoma, kad atitiktų enciklopedinį standartą. Kiek galima daugiau informacijos sutalpinti ir įtraukti tik patvirtintus faktus.“

Enciklopedininkas turi patikrinti net profesorių pateikiamus duomenis, sužiūrėti, ar viena informacija neprieštarauja kitai, peržvelgti, kad visur sutaptų datos, vardai, pavadinimai. „Pasitaiko, kad įvairiuose šaltiniuose datos skiriasi, tad turime atrasti tikrąją. Kartais vieną datą tikslini kelias dienas, neišeidamas iš bibliotekų. Galiausiai išvargsti, bet koks azartas apima!“ – pasakoja Ona.

Nepaisant šitokio kruopštumo ir tikslumo siekio, enciklopedijoje dažnai tekdavo pridėti ir klaidų ištaisymo lapelį, kuriame dažniausiai patikslinama raidė vietovardžiuose ar skaičius datose. Žinoma, yra pasitaikę ir išskirtinių istorijų. Kartą vieno lietuvių Nacionalinės premijos laureato abstrakcionisto paveikslas buvo įdėtas aukštyn kojomis – nė vienas specialistas neatskyrė paveikslo viršaus nuo apačios... Autorius pareikalavo ištaisyti šią klaidą, kai enciklopedijos tomas jau buvo išspausdintas. Panaši istorija nutiko ir su anginos iliustracija. Paveikslėlyje atrodė, lyg angina būtų užklupusi ant galvos stovintį žmogų. Tokios situacijos moko, grūdina, o galiausiai tampa smagiais juokais daugelį metų drauge dirbančių Rimanto, Onos ir Irenos draugijoje.

MELC priklausančios Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė papasakojo, kad dar sovietmečiu (1975 m.) įkurta leidykla „Mokslas“ leido visų mokslo sričių knygas. Atėjus Nepriklausomybei, dauguma aukštųjų mokyklų pradėjo steigti savo leidybos skyrius, tad leidyklos darbo apimtys ir jos leidinių poreikis pradėjo mažėti. Stengdamasis išsaugoti leidyklą, tuometis „Mokslo“ direktorius Zigmantas Pocius ėmėsi iniciatyvos ir 1992 m. „Mokslo“ leidykla buvo sujungta su Valstybine enciklopedijų leidykla (nuo 1997 – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, nuo 2010 – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) ir čia toliau leido mokslo monografijas, terminų, lingvistinius žodynus, įvairius mokslinius žinynus, kurie padėtų išlikti ir puoselėtų aukštąją elitinę mokslo kalbą.

Bendradarbiaudama su Valstybine lietuvių kalbos komisija, leidykla parengė ne vieną fundamentalų veikalą: pasirodė penki Prano Skardžiaus „Rinktinių raštų“ tomai, etnologo Norberto Vėliaus sudarytas žinynas „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ (1996 m.) ir daugybė kitų. O 1988 m. Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, kas ketvirtį papildoma nauju leidimu, pasiekė pusės milijono egzempliorių tiražą.

Mokslinių leidinių redakcija ypač džiaugiasi vaisingu bendradarbiavimu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. 2020 m. pasirodė albumas „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika“ (2-asis leidimas), o prieš metus išėjo „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tapyba“ – tapybos darbų albumas su itin išsamiu katalogu rinkinio pabaigoje. Šiuo metu yra rengiamas M. K. Čiurlionio fotografijų albumas.

Enciklopedijų skyriui plečiantis, Mokslinių leidinių padalinys palaipsniui vis mažėjo ir traukėsi. Šiuo metu šalia vadovės Irenos čia dirba tik maketuotojas ir redaktorius. Visi kiti darbuotojai – leidybos projektams samdomi specialistai. Mokslinių leidinių padalinys net ir su tokia minimalia bendradarbių sudėtimi išlaiko visų mokslo sričių leidybą. Visgi dominuojant akademinei bendruomenei skirtiems įvairiems veikalams (chemijos, fizikos ar net meteorologijos mokslo aiškinamieji terminų žodynai), pristatoma ir humanitarinės bei istorinės krypties knygų leidyba.

MELC privalumas yra tas, kad entuziastingi ir profesionalūs leidėjai apsiima leisti nepelningas, tačiau itin mažam specialistų ratui labai reikalingas knygas. Būna, kad pastarųjų tiražai nesiekia ir 200 egzempliorių. Iš tokių pavyzdžių galima paminėti šiemet išleistą teisininko Eduardo Monkevičiaus monografiją „Prigimtinė teisė ir žemė“, kurioje nagrinėjama teisinio žemės reikalų reguliavimo istorija, teismų praktika.

XXI amžių MELC pasitiko su šūkiu „Naujas amžius – naujos žinios“. Tačiau tam, kad galėtum to laikytis, būtinas tvirtas žinių pamatas ir ilgametis įdirbis. Kruopščius ir atsakingus leidėjus įkvepia ir jų siekius puikiai atspindi klasikinės enciklopedijos žanrą sukūrusio prancūzų klasiko Jean’o le Rond d’Alembert’o žodžiai, įrašyti „Aiškinamojo mokslo, menų ir amatų žodyno“ pratarmėje dar 1751 m.: „Tegul tad ateities žmonės, atsivertę mūsų žodyną, sako: toks anuo metu buvo mokslų ir menų lygis. Tegul mūsų aprašytus dalykus jie papildo savo atrastais dalykais ir tegul žmogaus proto bei jo veiksmės istorija per amžius žengia toliau – į pačias toliausias epochas. Tad tebūnie „Enciklopedija“ kaip šventovė, kurioje žmonių žinija galėtų rasti prieglobstį nuo laiko grėsmės ir lūžių.“

Šiais metais tapo aišku, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. MELC taps integralia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dalimi.

Teksto auktorė Indrė Valantinaitė

Nuotraukos autorė Olga Posaškova


Nuotraukų galerija