Prof. A. Eidintas apdovanotų visus

Laikraštis DRAUGAS, balandžio 24, 2021 

Kalbino Audronė V. Škiudaitė

Prof. A. Eidintas apdovanotų visus

Lietuvos istorikai vis dar randa tyrinėtinų lietuvių išeivystės aspektų. Štai ką tik Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilniuje išleido Alfonso Eidinto monografiją „Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais“, 400 psl., 2021 m. „Vagos“ knygynų tinklas, platinantis šį leidinį, taip įvardija knygos turinį: „Aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliamas nepaprastai svarbus klausimas – kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kokios kyla mintys dėl pačios emigracijos ir jos naudingumo ar žalos tautos bei valstybės raidai“.

Alfonsas Eidintas, Lietuvos istorikas, rašytojas, diplomatas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, JAV lietuviams gerai pažįstamas – jis Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, 1993–1997 m., buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV. Profesorius gerai pažįstamas ir besidomintiems išeivijos istorija – jis yra išleidęs trejetą dešimčių knygų lietuvių emigracijos, XX a. Lietuvos istorijos klausimais, tyrinėjęs holokaustą Lietuvoje, Izraelio valstybės atsiradimą, šiuolaikinę diplomatiją, parašęs istorinių romanų.

Norėdama išsamiau pristatyti naujausią prof. A. Eidinto kūrinį, „Draugo“ redakcija nutarė pakalbinti patį autorių.

Gerb. Profesoriau, Jūsų archyvai per daugelį metų tikriausiai tapo tokie platūs, kad parašyti knygą jau nebereikia važiuoti „į vietą“. Kas buvo Jūsų šaltiniai?

Lietuvos emigracijos istorijos tema pradėjau rinkti medžiagą apie 1982 metus. Lietuvos ekonominę situaciją, o ir pačią emigraciją gerai iliustruoja medžiaga Lietuvos valstybės istorijos archyve, o nemažai dokumentų radau Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernatorių kasmetinėse ataskaitose carui, esančiose Rusijos Federacijos centriniame valstybiniame istorijos archyve Peterburge. Emigracija tose ataskaitose aptariama ne kasmet, tačiau jos yra vienas iš bešališkiausių mūsų objekto šaltinių, rausiausi bibliotekų rankraštynuose, spaudoje ir t.t.

Medžiaga šiai knygai rinkta taip pat JAV (Čikagos istorijos draugijos archyve (Chicago Historical Society – dėkui už pagalbą a.a. dr. Tomui Remeikiui), Illinois universiteto bibliotekoje, taip pat ir JAV lietuvių archyvuose – Seserų kazimieriečių vienuolyno bibliotekoje Čikagoje, Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA) Putname, Connecticuto valstijoje, dar vienos vienuolijos – Tėvų marijonų lietuvių archyve (TMLA). Dirbant Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1993-2017 m. teko artimai susipažinti su JAV, Kanados, Izraelio, Norvegijos ir Graikijos lietuvių gyvenimu ir jų visuomenine veikla. Taigi atsirado ir kitokių požiūrių į senesnius reiškinius, be to, pasirodė naujų lietuvių emigracijos tyrinėjimų. Deja, atsirado ir nauja masinės emigracijos banga, o visa tai kartu sudėjus ir gimė noras naujai ne tik permąstyti savo medžiagą, bet ir papildyti ją naujais aspektais, įžvalgomis. Medžiagos pasirinkta ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dokumentų saugykloje.

Kodėl ir kaip gimė ši monografija?

Idėja atsirado, kai nutariau atkreipti dėmesį, jog antroji masinės išeivystė banga nuo 1991 metų (pirmoji masinė buvo apie 1890–1914) kelia didelę grėsmę savo masiškumu tautos išlikimui ir stato į ant galinčios nugriūti į nebūtį ant aukštos uolos atsidūrusią lietuviškai kalbančią Lietuvos valstybę.

Ką norėjote naujo pasakyti šiuo tyrimu? Ar dirbant šia tema buvo dalykų, kurie Jus patį nustebino, „atvėrė akis“?

Įsiskaitykite į knygos pavadinimą – „Lietuva ir masinė išeivystė 1868-2020 m.“ Man buvo svarbu atsekti lietuvių visuomenės ir Lietuvos vyriausybių reakciją, požiūrį į dvi masinės išeivystės į užsienį bangas, kaip keitėsi vertinimai – nuostolis tai, praradimas ar nauda, galimi padėjėjai, ramsčiai Lietuvai? Ar Lietuvos valdžios mokėjo ir moka bendrauti su savo tautos dalimi užsienyje? Norėjau pasakyti, kad dar nebuvo nei vienos Lietuvos vyriausybės, kuri būtų pakvietusi emigrantus grįžti namo ir Ameriką kurti Lietuvoje. Prieš karą 1935 m. bent jau įvyko I Pasaulio lietuvių kongresas. Per pastaruosius 30 metų dar nesugebėjome surengti II Pasaulio lietuvių kongreso, nors pakalbėti yra apie ką, reikia ir susitarti, ką darome mes, ką išeivija. Nes jau reikia daugiau darbuotis, kai abi tautos dalys – išeivijoje ir Lietuvoje – tirpstame ir silpnėjame. Pastaraisiais dešimt metų bendruose užsienio lietuvių veiksnių ir Lietuvos atstovų susirinkimuose regime daugiau veiklos imitaciją – rūpestis išeivija ir Lietuvos reikalais suvestas į diskusiją pilietybės klausimu, o konkreti veikla neapima net trečdalio išeivijos.

Amerikos lietuviai savo išeiviją skirsto į tris bangas: senąją, prieškarinę ir naujausią. Ar, Jūsų nuomone, yra dalykų, kurie jungia šias bangas ir kokius jų savitumus išskirtumėte?

Jungčių buvo, buvo pagalbos atvykstantiems, tačiau kiekviena imigracijos banga būriavosi savų tarpe – juos geriau pažino, bendri buvo interesai, amžius. Knygoje tas santykių problemas ir nesutarimus išskiriu ir apibūdinu.

Kokios atskirų laikotarpių Amerikos išeivijos asmenybės Jums pačiam imponuoja?

Amerikos išeivijoje man imponuoja visos asmenybės, kurios dirbo lietuvybės ir Lietuvos valstybės naudai, negailėjo tam nei pinigų, nei laiko, mokė vaikus lietuvių kalbos, kūrė parapijas ir statė bažnyčias, steigė ir vežiojo savo vaikus į lituanistines mokyklas, kūrė draugijas, leido laikraščius, knygas, parengė „Lietuviškąją enciklopediją“, rinko aukas Lietuvos laisvei, kvietė konferencijas, suvažiavimus, savo šeštadienius ir visus vakarus bei laisvalaikį skyrė lietuviškam gyvenimui. Jei turėčiau valdžią, visus apdovanočiau medaliais.

Ar dar liko neišsakytų minčių apie išeivystę ir ar dar pasirodys naujų Jūsų tyrinėjimų?

Minčių liko, bet daugiau tyrinėjimų šia tema nemanau rašyti. Prirašiau įvairiomis temomis apie 30 knygų – privalau žmonėms duoti laiko jas perskaityti. Be to, kaip pensininkas, nutariau bausti socialinį draudimą savo ilgaamžiškumu, o tai verčia saugoti sveikatą... Dėl to mečiau net rūkyti. Labai sunku dabar knygas išleisti, kol randi knygai rėmėjų, dažnai prarandi ūpą dar ką nors rašyti. Fondai finansuoja visokias instaliacijas, modernizmą, filmukus, o knyga tampa nebevertinama.

Pasinaudodamas proga noriu išimtinai padėkoti mieliems bičiuliams Aniliorai ir Putinui Mašalaičiams (JAV), Francoise Marie Puzyna Mockūnas (Chicago-Druskininkai), Juozapui Budrikiui (Vilnius), parėmusiems šios knygos išleidimą.

Malonėkite prisiminti tuos metus, kai Jūs buvote Lietuvos atstovas JAV. Kuo įdomūs buvo tie metai?

Tada visi buvome jauni, degėme noru dirbti kuo geriau ir padėti Lietuvai įtvirtinti nepriklausomybę, atsistoti ant savo kojų ekonomiškai. Dažnai prisimenu savo bendradarbius Lietuvos ambasadoje Washingtone 1993-1997 metais. Mes turėjome potencialą – juk iš to meto ambasados diplomatų Dalia Grybauskaitė tapo išrinkta Lietuvos prezidente dviem kadencijoms, ambasadoriais tapo a.a. Stasys Sakalauskas, Jonas Paslauskas, dr. Vytautas Žalys, Darius Semaška, Aušra Semaškienė, Sigutė Jakštonytė, a.a. Darius Pranckevičius, iš dirbusių ambasadoje Amerikos lietuvių paminėsiu jau tapusį svarbia figūra išeivijoje Liną Orentą, Kerry Stromberg, Ramūną Astrauską, jau nebesančius tarp mūsų dr. Tomą Michalskį ir Edvardą Tuskenį. Tokia sudėtis būtų Dream Team kiekvienam ambasadoriui, o aš laimingas pučiuosi, kad šita komanda susidarė mano darbo laiku Washingtone.

Žinoma, kad su giliu dėkingumu prisimenu visus užsienyje gyvenančius lietuvius, kurie kuo tik galėdami padėjo ambasadai JAV ir man, kaip ambasadoriui.

Norėtume pasmalsauti, kuo užsiimate baigęs minėtą knygą apie išeivystę?

Bėgiodamas bute iš kampo į kampą su veidą maskuojančia kauke kol kas išvengiau susidūrimų su encovedistais...

Nusipurškę rankas specialiaisiais skysčiais su prof. Zenonu Butkumi ir dr. Kęstučiu Kilinsku baigiame sudaryti naują dokumentų rinkinį „Lietuvos užsienio politikos dokumentai 1918-1920 metais“. Tai pirmasis sumanytos dokumentų daugiatomės serijos tomas, jį finansuoja Mokslo Taryba, todėl darbas eina sparčiai ir su ypač gera nuotaika.

Dėkojame už atsakymus ir šiais nesveikais laikais linkime sveikatos bei kūrybinės sėkmės.