A.Brazausko bendražygis: jis nepritartų tam, kas dabar vyksta Lietuvoje

Šaltinis 15min.lt

„Jis siekė vienyti, o ne skaldyti“, – Knygų mugėje kalbėjo vienas iš Algirdo Mykolo Brazausko bendražygių. Jubiliejinės Knygų mugės metu istorikai Saulius Grybkauskas ir Mindaugas Tamošaitis pristatė savo knygą „Žmogus, jungęs epochas: Algirdo Brazausko politinė biografija“. Pristatyme dalyvavę prezidento bendražygiai Česlavas Juršėnas ir Justas Paleckis papasakojo, koks buvo A.Brazauskas.

Trūko tokio žanro knygos Knygos autoriai, istorikai S.Grybkauskas ir M.Tamošaitis, paklausti, kodėl prireikė dar vienos knygos apie A.Brazauską, sakė, kad apie šį žmogų rašyta mažai, o knygose, kurios yra parašytos, šaltinių bazė buvo skurdoka. „Apie prezidentą A.Brazauską yra parašyta mažai. Tokio išsamaus tyrimo, biografijos atskleidimo trūko. Kitose knygose apie A.Brazauską yra atsiminimai, studijos žmonių, kurie jį gerai pažinojo, bendraminčių atsiminimai. Mes matėme tuščią segmentą, buvo puiki galimybė imtis šios temos. Klausimas tik buvo, ar mes sugebėsime parašyti, žvelgiant per asmenį“, – Knygų mugėje kalbėjo vienas iš knygos autorių S.Grybkauskas.

Pasak jo, Lietuvoje, priešingai nei kai kuriose kitose šalyse, nėra tradicijos rašyti politines biografijas. Kaip sakė S.Grybkauskas, nėra tokio žanro knygos, kurią būtų galima laikyti pavyzdžiu istorikams. Todėl, anot autoriaus, kilo klausimų kaip dėlioti knygą, kokias problemas joje išdėstyti. „Svarbiausias aspektas ir mūsų prieiga buvo konstektualizuoti veikėją, tai yra, per jį atskleisti tą kartą, parodyti, kad A.Brazauskas neatsirado iš niekur, jis nenusileido iš dangaus. Parodyti tą sudėtingą laikotarpį sovietizacijos, jo veikimą ūkinėje ir socialinėje dermėje ir parodyti tuos dalykus kiek sudėtingiau, o ne tik iš vertybinių pozicijų aiškinti, ar jis čia pasielgė gerai, ar blogai“, – sakė S.Grybkauskas.

Kitas knygos autorius Mindaugas Tamošaitis teigė, kad peržvelgus iki šiol apie A. Brazauską išleistas knygas, matosi, kad jų šaltinių bazės skurdokos: „Ką mums pavyko padaryti, jei pažiūrėtumėte į sovietmetį, vėlesnį laikotarpį, ypatingai rašant apie LDDP, LKP skyrybas ir t.t., jūs matytumėte, kad panaudota pati svarbiausia medžiaga – posėdžių protokolai, nutarimai, kurie nebuvo panaudoti.“ M.Tamošaitis kalbėjo, kad iš tirtos medžiagos galima susidaryti visai kitokį vaizdą nei buvo matoma viešojoje erdvėje. Anot jo, knygoje jokiu būdu nebandoma reabilituoti sovietmečio, tačiau ta karta, kuri gyveno ir brendo sovietmečiu, nebuvo beviltiška.

„Ji atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Jei pažiūrėtumėme į biografijas tų žmonių, pamatytume, kad jos labai įvairios. Ne disidentai ten vyrauja, ne tremtiniai, o tie, kurie dirbo sovietmečiu. Tie patys žmonės, ta pati tauta apgynė mūsų Lietuvą. A.Brazauskas buvo vienas iš jų“, – kalbėjo M.Tamošaitis.

Pažino kitokį A. Brazauską

S.Grybkauskas kalbėjo, kad rašant knygą atsiskleidė ir pasirodė daug įdomių dalykų. Pasak jo, pradėjus tyrinėti A.Brazausko gyvenimą, nebuvo aišku, ko buvo mokoma mokyklose: „Atrodo savaime suprantama tema, bet kai pradėjau klausti kolegų, ar jie žino studijas, tyrimus, ko buvo tuo metu, Stalino laikotarpiu pamokose mokomi moksleiviai, pasirodė, kad šitas dalykas yra visai netyrinėtas.“

Tiriant šį laikotarpį, kaip kalbėjo knygos autorius, reikėjo grįžti į archyvą, pasiimti Švietimo ministerijos archyvinę medžiagą ir žiūrėti, kokios tuo metu buvo ugdymo programos – kokie egzaminai, pažymių knygelės ir t.t. Tyrinėjant tai autoriai skaitė ir A.Brazausko dienoraštį, rašytą, kai jam buvo 16, ir jo mokyklinius 11 klasės rašinius, pažymių knygeles, laiškus. Knygos pristatymo metu buvo galima pamatyti ir lapą su A.Brazausko pažymiais. Penkių balų sistemoje jo pažymiai buvo geri – daugiausia 4 ir 5.

„Buvo svarbu parodyti, kodėl A.Brazauskas tapo tokiu, kokį mes jį pažįstame iš televizijos ekranų, nuo 1988 metų, pristatantį savo idėjas. Mane nustebino kai kurie dalykai, kurie buvo labai netikėti tiriant jauno A.Brazausko veiklą. Mes įpratę jį matyti nuoseklų, santūrų, visą laiką balansuojantį, besitariantį, bet kai pasižiūri į šešto dešimtmečio pabaigos-septinto dešimtmečio pradžios A.Brazauską, matai jį visiškai kitokį“, – kalbėjo S.Grybkauskas.

Knygos autorius kalbėjo, kad jaunas A.Brazauskas buvo greitas, ūmus, veržlus, nesutinkantis su kitų nuomone. Pasak S.Grybkausko, iš dokumentų matyti, kad partinėje organizacijoje, kur jis vadovavo, susirinkę partijos kolegos jį ideologiškai auklėjo – esą šis blogai elgiasi, nesilaiko ideologinių nuostatų: „Iš tikro, pamatai kitą vaizdą ir, manau, knygoje pavyko atskleisti jo, kaip politiko, augimą per skirtingus etapus.“

Dabartinę šalies valdžią kritikuotų?

Signataras Česlovas Juršėnas kalbėjo, kad daugelį metų buvo A.Brazausko bendražygis. Politikas prisiminė, kad jų bendradarbiavimas prasidėjo dar 1976-aisiais. Pasak Č.Juršėno, ranka rankon jie dirbo ilgus metus, ypač A. Brazauskui tapus prezidentu, o pačiam Č.Juršėnui einant Seimo pirmininko pareigas: „Mūsų susipažinimas ir vienas kito supratimas buvo visapusiškas.“

Anot politiko, A.Brazauskas buvo iš tų žmonių, kurie devynis kartus pamatuodavo ir tik dešimtą kirpdavo, o Lietuvai tai išėjo į naudą, nes pereinant, kaip įvardino Č.Juršėnas, transformacijos periodą, Lietuva patyrė mažesnius nuostolius nei kitos iš sovietų priespaudos besivaduojančios valstybės.

„Man rėžė akį ir ausį parašymas (knygoje – aut.), kad prie A.Brazausko partijoje buvo hierarchinė tvarka. Mes dirbome kartu ir valstybės, ir partiniuose reikaluose. Nebuvo to hierarchinio valdymo. Kartais būdavo palaida bala, bet ji būdavo suvaldoma jo ir mūsų visų pastangomis. Kai prasidėdavo didelis triukšmas, mes nesutikdavome su jo nuomone, jis pasiginčydavo su mumis, paskui trenkdavo kumščiu per stalą ir sakydavo: „Bala nematė, darykit, kaip jūs manot, kad yra reikalinga, bet aš jus įspėjau“, – kalbėjo Č.Juršėnas, pridurdamas, kad A.Brazausko gebėjimas suderinti įvairias pozicijas buvo svarbus ir Lietuvai atgaunant nepriklausomybę.

Kitas A.Brazausko bendražygis, Justas Paleckis, sakė, kad A.Brazauskas buvo žmogus, su kuriuo buvo galima ginčytis ir kuris gebėdavo priimti kitų nuomones, kartais pakeisdamas ir savąją. Anot J.Paleckio, prezidentas mėgdavo tartis, klausti patarimų. Visgi jis prisiminė, kad kai kurie pas A.Brazauską į kabinetą eidavo drebančiomis kojomis.

„Vienas su juo daug metų dirbęs žmogus sakė, kad einant pas jį į kabinetą drebėdavo keliai. Bet ne dėl to, kad jis buvo kažkoks labai griežtas, bet jis vienu metu buvo labai populiarus ir kiek toliau nuo jo buvę žmonės, matyt, į jį taip žiūrėjo“, – sakė J.Paleckis.

Prieš beveik devynerius metus mirusio prezidento bendražygis teigė pasvarstantis, kaip A.Brazauskas vertintų šiuo metu Lietuvoje susidariusią situaciją: „Paskaičius knygą galima daryti išvadą, kad jis nepritartų kai kuriems dalykams, kurie dabar vyksta Lietuvoje, kai stengiamasi sukurti hierarchiją, parodyti, kad „mes esame valdžioje, mes įsitvirtinsime ilgam ir darysime ką norime“. Šitas jam tikrai nepatiktų. Jis siekė vienyti, o ne skaldyti.“