Visuotinės Lietuvių enciklopedijos XX tomas – naujas žvilgsnis į Rusiją

MOKSLO LIETUVA, 2012 m. gegužės 3 d. Nr 9 (475)

Vytautas Žeimantas

 

Dienos šviesą išvydo „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XX tomas. Prisimenu, kai 2001 m. Mokslų ir enciklopedijų leidybos institute (dabar centras) buvo pristatomas pirmasis enciklopedijos tomas. Tada šio didelio projekto sumanytojai planavo visą enciklopediją sutalpinti į 20 tomų. Dabar štai išėjo jau dvidešimtasis, o jis baigiasi tik S raide. Iki abėcėlės pabaigos dar toli. Ir gerai, kad toli, nes jeigu leidėjai būtų griežtai laikęsi iš pradžių numanytų apimčių, tai šios enciklopedijos vartotojai netektų labai daug reikalingos, įdomios ir naujausios informacijos. Gyvenimo ritmas XXI amžiuje vis labiau spartėja, informacijos srautai plečiasi, greitėja ir į visa tai negalima nereaguoti. Leidėjai pasielgė teisingai didindami enciklopedijos tomų skaičių ir jos informatyvumą.

XX tomas skirtas žodžiams, prasidedantiems nuo Rėv iki Sal. Nuo rėvos – seklumos lygumų upėje, iki Salzufleno miesto, esančio Vokietijoje. Šiame tome sudėti ir I–XX tomų papildymai. Jau vien tik pažiūrėjus į papildymuose aprašytus žmones, akivaizdžiai gali pajusti mūsų gyvenimo startą. Dabar jie garbūs ir žinomi, o prieš dešimtį metų apie juos dar mažai ką žinojome. Ir jie nepatektų į enciklopediją tik dėl to, kad jų pavardės prasideda abėcėlės pirmosiomis raidėmis.

Ir šiame tome nemažai dėmesio skiriama užsienio šalims. Aprašomos palyginti neseniai pasaulio politiniame žemėlapyje atsiradusios nepriklausomos valstybės – Rytų Timoras, Saliamono salos ir Ruanda. Plačiau pristatomas Salvadoras, diplomatinius santykius su Lietuva užmezgęs 1999 metais, ir Rumunija, su kuria mus sieja jau daug glaudesni ryšiai. Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Rumunijos buvo užmegzti dar 1924 m., Rumunija nepripažino 1940 m. įvykdytos Lietuvos aneksijos ir okupacijos. Diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1991 metais. Pasirašyta daug tarpvalstybinių sutarčių, tarp jų – Draugystės ir bendradarbiavimo, dėl vizų režimo panaikinimo. Lietuva į Rumuniją 2010 m. eksportavo prekių už 126,6 mln. Lt, importavo – už 109,9 mln. Lt.

Tačiau daugiausia vietos, net daugiau negu 90 puslapių, šiame tome skiriama Rusijai arba sąvokoms, kurios prasideda šiuo žodžiu. Tai suprantama, nes Rusija ne tik artimas ir pats didžiausias mūsų kaimynas. Lietuvą ir Rusiją sieja ir šimtus metų trukusi istorija, kurioje būta visko – ir pergalingų žygių į Maskvos kunigaikštystę, ir Lietuvos Rusios plėtra, ir dvi Lietuvos okupacijos, Lietuvos rusinimas. Ši istorija rašoma toliau, tačiau ne visada geranoriškos atmosferos fone.

Apie Rusiją mano kartos žmonės mokėsi iš socialistinio realizmo dvasia parašytų Sovietų Sąjungos ir Sovietų komunistų partijos istorijos knygų ir vadovėlių. Juose viskas, ką darė Rusija, buvo gerai, pažangu, ir to gerumo labai laukė visos kaimyninės tautos, anksčiau ar vėliau patekusios į šią „globą“.

Pavyzdžiui, skaitai kaip A. Suvorovas šauniai veda Rusijos kariuomenę per Alpes ir atrodo, kad taip ir turi būti, kad jis ne užkariautojas, o gelbėtojas. Arba štai, A. Suvorovas 1794 m. visų džiaugsmui numalšina sukilimą, kilusį okupuotoje Lietuvoje ir Lenkijoje. Ir vėl jis pažangus karvedys, užvaldęs maištingą kraštą, nors jo rankos suteptos tūkstančių sukilėlių krauju. Maža to, tų nužudytųjų ainiai Vilniuje buvo priversti dar vieną gatvę pavadinti A. Suvorovo vardu. Tokių pavyzdžių sovietiniuose istorijos vadovėliuose galima pririnkti daug. Ir tie sovietiniai stereotipai yra kibus, žiūrėk, kur nors ir vėl išlenda, ar apsižioplinus, ar sąmoningai atsidėkojant gerų dėdžių valdomiems fondams. Todėl šį kartą enciklopedijos autoriams ir leidėjams teko nelengva užduotis – parodyti tikrą Rusiją. Džiugu, kad tai pavyko padaryti enciklopedijos vyriausiajai redakcijai, kuriai vadovauja žinomas Lietuvos enciklopedininkas Antanas Račis. Kaip pavyko, nedetalizuosiu, tebūnie tai intriga skaitytojams.

Rusijos tema tome baigiasi rusinimo sąvoka. Rusinimas – prievartinė rusų kalbos ir kitų rusų etninės kultūros bruožų skleidimo politika ne rusų bendruomenėse. Ji labai aktuali, palietusį dažną Lietuvos gyventoją. Iki šiol prisimenu, kai mums per jėgą brukdami rusų kalbą, sakydavo, kad mes privalome ja kalbėti, nes rusiškai kalbėjo pats didysis Leninas. Čia galima būtų prisiminti ir prieš pat Atgimimą iš Maskvos atėjusį nurodymą įvesti rusų kalbos mokymą ir lietuviškuose vaikų darželiuose. Tokių temų sovietinėse enciklopedijose, aišku, negalėjo būti. Šį kartą patalpintas išsamus straipsnis, profesionaliai atskleidžiantis rusifikacijos mastą, būdus, rusinimo subtilybes, atsižvelgiant į atskirų užgrobtų kraštų gyventojų savimonę.

Ir nežinia koks mūsų lauktų gyvenimas, jeigu neprasidėtų Atgimimas, jei nesustiprėtų jo varomoji jėga – Sąjūdis. Jis ir su Sąjūdžiu surištos sąvokos irgi išsamiai pristatomos tome. Šia tema rašęs istorikas Vytautas Spečiūnas įtaigiai parodė šio visuomenino judėjimo svarbą kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Informatyvus ir profesoriaus Vyto Urbono straipsnis apie Sąjūdžio spaudą, kuri, pažabojus spaudos cenzūrą, tiesiog užplūdo mūsų kraštą.

Tome yra nemažai žodžių, iš kurių išsivystė įvairios politinės, ekonominės, karinės ar meno sąvokos. Pirmiausia – tai revoliucija. Yra revoliucijos kalendorius, muziejus, dailininkų asociacija, revoliuciniai demokratai, komitetai, tribunolai, pagaliau – revoliucionierius – žmogus, darantis perversmą kokioje nors veikloje. Beje, enciklopedijos leidėjai anksčiau taip šlovintą Didžiąją Spalio revoliuciją teisingai nužemino iki eilinio Spalio perversmo.

Nemaža žodžių grupė atstovauja rinkimams. Yra straipsnių, skirtų rinkimų apygardai, apylinkei, biuleteniui, cenzui, geografijai, kasacijai, kvotai, metodams, sistemai. Mums primenama, kad Lietuvos–Lenkijos valstybėje buvo renkami net karaliai. Pirmieji prezidento rinkimai Lietuvoje vyko 1919 m., Seimo – 1920 metais. Pasirodo, dabar per Seimo rinkimus Lietuvos teritorija skirstoma į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, o rinkimų apylinkėje gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių rinkėjų. Apylinkių skaičius mažėja, nes mažėja gyventojų. 2011 m. rinkimų apylinkių buvo 2016 (2009 – 2035). Lietuvoje dabar veikia pilietybės, amžiaus ir sėslumo cenzai.

Daug straipsnių prasideda žodžiu rinka. Tai rinkodara, rinkos ekonomika, imlumas, kaina, pasidalijimas, pusiausvyra, savireguliacijos teorija, segmentas, struktūra, tyrimas, rinkotyra, net rinkos socializmas, kuris dar prieš keliasdešimt metų buvo bandomas Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, o dabar dar propaguojamas Kinijoje, Vietname.

Taip jau sutapo, kad net trys meno (architektūros, dailės, literatūros) kryptys aprašomos šioje knygoje – rokokas, romaninis, romantizmas. Rokoko bruožų Lietuvoje turi Vilniaus Šv. Kotrynos ir Misionierių bažnyčių fasadai, Vilniaus Šv. Jonų, Tytuvėnų, Palėvenės bažnyčių altoriai, J. Čechavičiaus bažnyčioms kurti paveikslai. Romaninio stiliaus elementų Lietuvoje atsirado plintant krikščionybei, o pirmieji lietuviškojo romantizmo atstovai literatūroje buvo S. Daukantas, S. Valiūnas, S. Stankevičiaus, A. Baranauskas, muzikoje – S. Moniuška, Č. Sasnauskas, J. Naujalis.

Įdomūs straipsniai ir apie senosios Lietuvos didikus – Rimgaudą, tariamą Mindaugo tėvą, Mindaugo sūnus Ruklį ir Rupeikį, kunigaikščio Kęstučio dukrą ir Vytauto Didžiojo seserį Ringailę, kuriai gyvenimas lėmė net keturis kartus tapti našle. Pirmą kartą ji ištekėjo už Mozovijos kunigaikščio Henriko, jam mirus, už Moldavijos gaspodariaus (kunigaikščio) Stepono I, jam mirus, už Valakijos gaspodariaus Mirčios Senojo, jam mirus, už Moldavijos gaspodariaus Aleksandro Gerojo.

Informatyvūs straipsniai apie XIII a. kunigaikščius Ruškaičius, LDK didikų Sakavičių giminę, garsiuosius Lietuvos bajorus Romerius, priede – apie LDK didikus Mantigirdus.

Pagerbti ir prieš sovietinį režimą kovoję žmonės. Pirmą kartą enciklopedijoje aprašyta penkis partizanus išauginusi Rudmickų šeima, kilusi iš Plokščių valsčiaus, partizanų būrio vadas A. Rutkauskas, sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime, disidentai – vienuolė N. Sadūnaitė ir akademikas A. Sacharovas.

Net keletas dešimčių straipsnių prasideda Rytų sąvoka. Mane ypač sudomino dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Rytprūsiečiai“, skirtas Prūsijos karalystės rytinės dalies gyventojams. Intrigavo ir tai, kad tokio straipsnio ankstesnėse enciklopedijose nesu matęs. Be to, čia nemažai rašoma ir apie lietuvninkus, kurie ilgai priešinosi germanizavimui, siekė išsaugoti savitą kultūrą. Šios problemos atsispindi ir kituose straipsniuose, skirtuose Rytų Prūsijai ir straipsnyje apie Liudviką Gediminą Rėzą, garsų lietuvninką, mokslininką, Karaliaučiaus universiteto vadovą. Jis 1810 m. pradėjo vadovauti Lietuvių kalbos seminarui, veikusiam Karaliaučiaus universitete, išugdė žinomą kalbininką F. Kuršaitį, rūpinosi Biblijos vertimu į lietuvių kalbą, siekė, kad Karaliaučiuje kelis kartus būtų išleista lietuviška Biblija. Jis pirmą kartą išleido K. Donelaičio poemą „Metai“ ir tuo pačiu atvėrė pasauliui šį lietuvių poetą.

Išsamiai su nuotraukomis pristatyti didesni ir mažesni Lietuvos miestai, garsesni kaimai: Rokiškis, Rietavas, Riešė, Rykantai, Rozalimas, Rubikai, Rudamina, Rūdiškės, Rukla, Rumšiškės, Rusnė, Salantai, Saldutiškis, Saločiai. Pasigedau čia tik garsaus Dzūkijoje Rudnios kaimo.

Daug lituanistikos yra ir straipsniuose, skirtuose įvairiems pasaulio miestams. Iš jų galima sužinoti, kad Rusijos Rybinsko miesto apylinkėse po karo veikė apie dešimt lagerių, kuriuose kalėjo keli tūkstančiai lietuvių vyrų ir moterų, stačiusių Rybinsko HE. Kad į Brazilijos Rio de Žaneirą pirmasis lietuvis atvyko 1892 m., prieš karą čia veikė lietuviškos organizacijos „Vairas“, „Viltis“, po karo – „Dainava“, „Ateitis“, beveik dešimt metų sekmadieniais buvo rengiamos radijo laidos „Lietuvos balsas“. Į Didžiosios Britanijos Ročdeilio miestą lietuviai vyko 1947 m. iš Vokietijos DP stovyklų. Čia jie dirbo tekstilės fabrikuose. JAV Ročesterio mieste lietuviai pradėjo kurtis dar 1895 m., 1908 m. buvo įkurta lietuviška Šv. Jurgio parapija. 1982 m. čia gyveno apie 2 000 lietuvių. O apie Rygos ir Romos lietuvius enciklopedijoje prirašytos net jaučio odos.

Enciklopedijos leidėjai įžengė į trečiąją dešimtį tomų. Pusiaukelė jau seniai praeita, vis labiau artėja finišas. Palinkėkime jiems sėkmės. Jie dabar vykdo didžiausią kultūros projektą Lietuvoje.

 

Nuotraukoje:

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojai ekskursijoje prie Europos centro

Vytauto Žeimanto nuotr.

 

Kiti straipsniai:

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/02/%E2%80%9Evisuotines-lietuviu-enciklopedijos-xix-tomas-nuo-preadapcijos-iki-reutovo/