Straipsnis apie „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XIX tomą

„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XIX tomas: nuo preadaptacijos iki Reutovo

Mokslo Lietuva

Vytautas Žeimantas

 

Dienos šviesą išvydo „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XIX tomas. Knyga, kaip ir visos enciklopedijos, sudaryta abėcėlės pagrindu. Ji prasideda žodžiu „preadaptacija“, reiškiančiu organizmo požymį arba savybę, kuri jam visiškai atsitiktinai patekus į naują aplinką, tampa labai naudinga. Baigiasi Rusijos miestu Reutovu, įeinančiu į Maskvos aglomeraciją. Tačiau tarp jų yra gausu tikrinių daiktavardžių, įvairių sąvokų,  kurios, manding, yra įdomios ir reikšmingos daugeliui žmonių.

Pirmiausia – tai didelė grupė žodžių, įvardijančių prekę ir prekybą. Tai prekės kilmė, klastotė, ženklas, prekybinis antkainis, jūrų laivynas, kapitalas, prekybos agentas, atstovybė, balansas, bankas, bendrovė, centras, ekonomika, įmonė, institutas, kiemas, kvota, pelnas, politika, rūmai, teisė, teismas, prekinė gamyba, pinigų teorija, prekiniai piniginiai santykiai, prekinis kapitalas, kreditas, ūkis, prekių apyvarta, birža, mokslas. Enciklopedijos sudarytojai  kryptingai veda skaitytoją nuo supratimo, kad prekė yra materialus ar nematerialus pirkimo ir pardavimo objektas, tiesiogiai ar netiesiogiai tenkinantis žmonių poreikius iki giluminių polinės ekonomijos sąvokų aiškinimo. Be to, dažną sąvoką pailiustruodami ne tik pasauline praktika, bet ir Lietuvos pavyzdžiais. Pavyzdžiui, man buvo įdomu sužinoti, kad Lietuvoje dar 1925 m. buvo priimtas įstatymas, saugantis prekinius ženklus, kad Lietuvoje 2010 m. buvo užregistruoti 57 prekybiniai laivai, kad prekyba žmonėmis nesibaigė kartu su vergovine santvarka, o vyksta ir dabar. Kad 2003 m. ir Lietuva prisijungė prie tarptautinių sutarimų dėl kovos prieš baltųjų vergių prekybą. Na, ir pasidžiaugti, kad „Lietuva priskiriama prie valstybių, kurios daugiausia kovoja su prekyba žmonėmis“.  

Daug įdomaus galima sužinoti ir paskaičius straipsnius, aiškinančius iš pirmo žvilgsnio gal ir nelabai patrauklius žodžius. Pavyzdžiui, tokius, kaip prievarta, prievolė, priežastis ar prigimtis. Vien prievolių, buvusių viduramžių Lietuvoje, koks margumynas: angacijos, servicija, pasėdis, mezliava, dešimtinė, šarvarkis, pastotės, sidabrinė ir pan. Ko tik per prievoles neturėjo daryti mūsų senoliai. Buvo prievolės kirviu (dailidė), bučiu (žvejai), drevėmis (bitininkai), kailiukais (bebrininkai, kiaulininkai), kunigaikščių žirgų priežiūra (liečiai, žirgininkai). Vėliau būta ir kitokių prievartos formų.1944-1945 m. prievarta į sovietų armiją buvo mobilizuota 108 000 Lietuvos vyrų. Po karų su Vokietija ir Japonija į Lietuvą grįžo tik apie 30 000 lietuvių.  

Mūsų būvyje vis labiau įsigali privatumo sąvoka. Tai atsispindi ir šiame tome, kur galima daugiau sužinoti apie privačiąsias investicijas, privatinę teisę, nuosavybę, privatizaciją, privačią žemę ir miškus. Šiuose straipsniuose sukaupta daug konkrečios informacijos, atskleidžiančios šių reiškinių mastą Lietuvoje. Ypač plačiai aprašoma privatizacija, Lietuvoje prasidėjusi 1991 m., kai pradėtos privatizuoti valstybinės įmonės, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas bei valstybinis butų fondas. Vėliau buvo privatizuoti bankai, draudimas, žiniasklaida, dujų ūkis, avialinijos, kitkas. Pagirtina, kad šį straipsnį parašęs profesorius A.Žvirblis neapsiribojo vien teigiamų faktų konstatavimu, bet parodė ir vykusios privatizacijos problemas bei klaidas, pabrėždamas, kad Lietuvos visuomenė ir dabar privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai.

Per dešimt straipsnių prasideda žodžiais profesinė, profesinis. Tai ir profesinė atranka, etika, higiena, karo tarnyba, reabilitacija, profesinės atsakomybės draudimas, ligos, sąjungos, šventės, profesinė sveikata, profesinis mokymas, orientavimas. Iš jų galima sužinoti, kad Lietuvos kariuomenė nuo 2008 m. komplektuojama tik iš profesinės karo tarnybos karių, kad profesinės ligos Lietuvoje pradėtos registruoti tik nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio, kad profesines šventes Lietuvos pažymi turbūt visų specialybių žmonės, nuo mokytojų, gaisrininkų, policininkų iki medikų, miškininkų, melioratorių, muitininkų ir statistikų, o profesinio mokymo Lietuvoje pradininkė buvo Dotnuvos vidurinė žemės ir miškų ūkio mokykla.

Daug dėmesio skirta ir protestantams, protestantizmui, vienai iš pagrindinių krikščionybės krypčių, suvaidinusių didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje, kultūroje ir švietime. Juk protestanto Martyno Mažvydo dėka mes turime pirmąją lietuvišką knygą, protestantai 1823 m. Tilžėje pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį „Nusidavimai Dievo karalystėje“, protestantų kunigas Kristijonas Donelaitis parašė pirmąją poemą lietuvių kalba „Metus“, dabar išgarsėjusius visame pasaulyje.

Bene didžiausią informacinį krūvį tome neša straipsniai, prasidedantys žodžiais Prūsa, Prūsija, prūsai, Prussia. Mūsų kaimynai prūsai, Vakarų baltai, kalbėję gimininga mums prūsų kalba, dar XIII a. plačiai gyveno prie Baltijos jūros ir Aisčių marių nuo Vyslos žemupio iki Priegliaus ir Deimenos. Jie, nors ir priešinosi, tačiau nesugebėjo apsiginti nuo vokiečių ekspansijos, nespėjo įkurti savos valstybės. Ir susilaukė tragiško likimo, buvo germanizuoti, asimiliuoti. O prūsai, nors ir neišlikę, sudalyvavo istoriniame paradokse. Užkariautojai vokiečiai šį kraštą pavadino Prūsija, čia įkūrė Prūsijos kunigaikštystę (1525-1701), vėliau Prūsijos karalystę (1701-1918), tapusia reikšminga Europos valstybę, aktyviai dalyvavusią griaunant ir dalijant bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę.

Kartais pagalvoji, kaip pakryptų mūsų lietuvių ir prūsų istorija, jeigu Mozūrijos kunigaikštis Konradas I Mozovietis, nenorėtų užkariauti prūsus, ir nebūtų 1226 m. pasikvietęs Vokiečių ordino. Lenkai, pasikvietę čia vokiečius kryžiuočius, vėliau nuo vokiečių kentėjo šimtmečius. Ne pyragai laukė ir lietuvių, o prūsų išvis neliko.  

Prūsų kalba galutinai  išnyko XVIII a. pradžioje, palikusi tik kelis rašytinius paminklus: porą žodynėlių, tris spausdintus liuteronų katekizmus, žiupsnelį rankraščių, asmenvardžius ir ypač daug vietovardžių. Pastarieji, nors ir gerokai germanizuoti, išliko ilgai, net iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai šį kraštą užėmusi Sovietų Sąjunga, pavadinio jį Kaliningrado sritimi ir išnaikino visus senus vietovardžius, pakeisdama juos rusiškais naujadarais. 

Enciklopedijoje prūsiška tematika rašo istorikai profesoriai Edvardas Gudavičius, Zenonas Ivinskis, Domas Kaunas, kalbininkai profesoriai Zigmas Zinkevičius, Grasilda Blažienė, kiti,  tačiau didžiausią indėlį čia yra įdėjęs vienas iš žymiausių Mažosios Lietuvos tyrėjų daktaras Algirdas Matulevičius. Domiuosi Mažąją Lietuva ir todėl nuo seno seku šio istoriko ir enciklopedininko veiklą. Ir žaviuosi A.Matulevičiaus darbštumu, kūrybiškumu ir negęstančia energija. Juk vien tik lietuviškų enciklopedijų leidimui daktaras yra atidavęs per 40 metų, Mažosios Lietuvos tematika parašyta šimtai straipsnių.         

Mane, kaip žurnalistą, be abejo, sudomino straipsnis, skirtas publicistikai. Teisingai teigiama, kad Lietuvoje publicistikos užuomazgų jau galima rasti Gedimino. Algirdo, Vytauto laiškuose. Vėliau A.Kulviečio, M.Daukšos, K.Sirvydo, M.Valančiaus, S.Daukanto, Z.Ivinskio rašiniuose. Prasidėjus periodinės spaudos erai, publicistika įgavo naujus sparnus. Lietuviškumo, Lietuvos valstybingumo, lietuvių kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo problemas kėlė V.Pietaris, J.Biliūnas, M.Yčas, J.Šliupas, V.Vileišis, J.Basanavičius, A.Smetona, V.Alantas, kiti. Ypač publicistinis žodis įgavo visuomeninį svorį prasidėjus Atgimimui. Atsiskleidė R.Sadausko, Č.Kudabos, V.Daujotytės, A.Čekuolio, S.Gedos, R.Gudaičio, A.Juozaičio, G.Iešmanto, kitų talentas, jų atviras patriotinis žodis buvo visuotinai priimtinas. Deja, dabar geros publicistikos yra vis mažiau. Gal dėl to, kad žmonės vis labiau materialėja, gal dėl palyginti ramaus gyvenimo būdo.

Knygoje plačiai aprašoma ir nuo seno Lietuvoje garsi Radvilų šeimą. Pristatomas net 31 šios garsios kunigaikščių giminės vyriškis. Tarp kurių buvo valstybės veikėjų, karvedžių, generolų, katalikų kardinolų, vyskupų ir reformacijos veikėjų, sukilėlių,  kompozitorių, literatų, publicistų. Daugumos Radviliadai skirtų straipsnių autorius irgi yra daktaras Algirdas Matulevičius. Perskaičius visus šiuos straipsnius, galima pajusti, kokią didelę įtaką net kelis šimtus metų mūsų kraštui turėjo garsi Radvilų šeima.

Šiame tome yra nemažai pasaulio miestų, kuriuose lietuviai yra palikę savo pėdsakus.

JAV mieste Providense pirmieji lietuviai įsikūrė dar XIX a. pabaigoje. Nuo 1919 m. čia veikė Šv. Kazimiero lietuvių parapija, prieš karą A.Tamoliūno rūpesčiu buvo pastatyta nauja Šv. Kazimiero bažnyčia, veikė net 3 lietuvių chorai. Putnamo mieste lietuviai 1955 m. įkūrė Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, čia veikė lietuvių spaustuvė, beveik trisdešimt metų veikė mergaičių aukštesnioji lituanistikos mokykla, lietuviškas Raudondvario bendrabutis, kurio gyventojos 1958-1963 m leido laikraštį „Raudondvario padangėje“, čia veikė choras, tautinių šokių grupė.

Rusijos miestą Pskovą XIII a. valdė lietuvis kunigaikštis Daumantas, į Pskovą 1902 m. buvo ištremtas garsus kalbininkas Jonas Jablonskis.  Prasidėjus I pasauliniam karui į Pskovą atvyko keli traukiniai su lietuviais karo pabėgėliais. Čia veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, kurio dėka 1918 m. apie 2000 lietuvių karo pabėgėlių sugrįžo į Lietuvą. O dabar Rusijai priklausiančiam Ragainės (Neman) miesto ir apskrities aprašyme lituanistikos dar daugiau. Praktiškai Ragainė kelis šimtmečius buvo ryškus lietuvninkų kultūrinis centras. Rusijoje, Krasnojarsko krašte esanti nedidelė Rešotų gyvenvietė pateko į enciklopediją, tik todėl, kad čia 1941 metais buvo atitremta iš Lietuvos apie 4000 politinių kalinių. Tarp jų buvo daug politinių ir visuomeninių veikėjų, ministrų. Rešotuose kalėjo A.Stulginskis, J.Skaisgiris, K.Šakenis, S.Šilingas, J.Tonkūnas, kiti.

Vokietijos mieste Regensburge muzikos mokėsi būsimieji kompozitoriai J.Naujalis, Č.Sasnauskas, studijavo poetas M.Gustainis. 1944 m čia telkėsi lietuviai karo pabėgėliai. Įsikūrė lietuvių parapija, aštuonių klasių gimnazija, pradinė mokykla, iki 1946 m. ėjo laikraštis „Lietuvių balsas“, veikė lietuviški chorai, orkestras.       

Tikėjausi lituanistinio intarpėlio ir straipsnyje, skirtame garsiajai rusų dainininkei Alai Pugačiovai, deja, neradau. O juk jos pirmasis vyras buvo lietuvis cirko artistas Mykolas Orbakas. Jiems gimė duktė Kristina Orbakaitė, kuri dėl tėvų užimtumo vaikystę praleido pas močiutę Šventojoje. Dabar tapo žinoma artiste ir dainininke, beje palaikanti artimus ryšius su Lietuva. 2002 m. K.Orbakaitei, kaip Lietuvos piliečių anūkei, jos prašymu suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Pirmą sykį Lietuvoje leidžiamoje enciklopedijoje išsamiai aprašomas vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas (Vanagas). Jis dalyvavo daugelyje kautynių. Jis buvo suimtas tik 1956 m., kankintas, po metų sušaudytas. Po mirties, 1998 m. jam suteiktas brigados generolo laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus I ir II laipsnio ordinais.  

Įdomus straipsnis ir apie lenkų istoriką Antonį Prochaską, kuris daug dėmesio skyrė Lietuvos viduramžiams. Parašė knygas „Paskutinieji Vytauto metai (1882), „Karalius Vladislovas Jogaila“ (1908), „Nuo Mindaugo iki Jogailos“ (1912), „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto veikla“ (1914), kitką.      

Šiame tome daug informacijos pateikiama ir apie mūsų valstybės miestus ir miestelius. Aprašoma Priekulė, Prienai, Pušalotas, Radviliškis, Raguva, Ramygala, Raseiniai, Raudonė, net trys Raudondvariai.    

Nepagailėta vietos ir Ramiajam vandenynui, aprašomas jo dugnas, gyliai (vidutinis – net 3957 m, giliausia pasaulyje vieta Marianų lovyje – per 11 km), srovės, gyvūnai, salos, pakraštinės jūros ir svarbiausi uostai.   

Knygoje trumpu straipsneliu pristatomas Antanas Račis, mano nuomone, iškiliausiais šių laikų Lietuvos enciklopedininkas. Tai jo vadovaujama „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ Vyriausioji redakcija, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ėmėsi leisti ir sėkmingai leidžia pirmąją universalią enciklopediją, skirtą Visatai, pasauliui ir Lietuvai. Šiandien mes jau turime rankose XIX šios unikalios enciklopedijos tomą, o esame įžengę tik į R raidę. Taigi, mūsų laukia dar nemažai naujų tomų, papildančių mūsų žinias naujausia informacija. Neabejoju, kad šis leidinys taps didžiausiu Lietuvos kultūriniu projektu. Neabejoju jau vien dėl to, kad į pabaigą šį projektą veda Antanas Račis, leidžiantis enciklopedijas jau daugiau kaip 40 metų.

„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ leidėjai – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojai ekskursijoje Druskininkų savivaldybės Naujasodės kaime tautodailininko Antano Česnulio sodyboje-muziejuje. 2011 metai

Vytauto Žeimanto nuotrauka