Klasikinės muzikos metraštis

 Alano Kendallo knyga apie didžiųjų kompozitorių gyvenimą ir kūrybą

 Jonas Vytautas Bruveris

7 meno dienos, 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2

 

 Tarp pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių knygų apie muziką yra lietuvių kalba dar nebūto žanro veikalas. Tai Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleista anglų muzikologo Alano Kendallo knyga „Klasikinės muzikos metraštis: intymus didžiųjų kompozitorių gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (2007, vertė Daina Valentinavičienė ir Sonata Zubovienė). Kitaip, negu kitose pamečiui dėstomais faktais grindžiamose panašiose istorijose (pavyzdžiui, nuo 1914 m. ne sykį leistoje A. Scheringo „Tabellen zur Musikgeschichte“ ar prancūzų autorių „Les grandes dates de l‘histoire de la musique“), šioje knygoje į pirmąjį planą iškeliamos kompozitorių gyvenimo ir kūrybos datos. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kas dėjosi 1809-aisiais: G. Rossini sukūrė pirmąją operą; pasklidus žiniai, kad L. van Beethovenas priėmė kvietimą užimti Vestfalijos karaliaus rūmų kapelmeisterio pareigas  Kaselyje, Vienos aristokratai kompozitoriui tučtuojau paskyrė rentą, kad tik jis neišvyktų; gimė F. Mendelssohnas;  gegužės 31 d. mirė J. Haydnas (galėtume pridurti – vasario 17 ir 18 d.Vilniaus Rotušėje atlikta jo oratorija „Pasaulio sukūrimas“). Arba 1909-aisiais (tai paskutinieji M.K. Čiurlionio kūrybos metai; Vilniuje antrą kartą parodyta M. Petrausko „Birutė“, o J. Naujalis Kaune pradėjo leisti „Vargonininką“, pirmąjį lietuvių muzikos žurnalą):  stiliaus raidai  svarbių  veikalų parašo A. Schönbergas, A. Webernas; orkestruodamas operą „Ispaniškoji valanda“, M. Ravelis pradeda kurti baletą „Dafnis ir Chloja“; Drezdene įvyksta R. Strausso operos „Elektra“ premjera; jis pradeda rašyti „Kavalierių su rože“, o G. Mahleris – IX simfoniją; S. Rachmaninovas Niujorke pirmą kartą skambina tais metais sukurtą III-jį koncertą fortepijonui. Tokie savaime iškalbingi  faktai nelieka „sausi“, nes pateikiama duomenų apie kitus muzikos, šiek tiek – kitų menų, taip pat visuomenės gyvenimo įvykius bei reiškinius, o kone kas antrame puslapyje yra  ką nors daugiau apibūdinantis  tekstas.        

                   Autorius nepaaiškino, kodėl, rašydamas tokią europietiškosios muzikos istoriją nuo antikos iki 2000 -ųjų metų, Antikai, Viduramžiams ir Renesansui (taigi bent 2000 metų) tepaskyrė 12 Įžangos puslapių ir klasikine pavadintos muzikos metraštį bei „didžiųjų kompozitorių“ dienoraštį ėmė rašyti nuo 1600 -ųjų metų, sąlyginės Baroko pradžios. Tačiau Perotinas ar G. de Machaut, Palestrina ar O. Lasso – ne mažesni didieji, negu C. Monteverdi ar J.S. Bachas, G. Verdi ar O. Messiaenas, o jų biografijos taip pat yra savo meto kultūros gyvenimo atspindys. Gal taip pasielgta ribojant  knygos apimtį. Pagrindinis  tekstas užima tik pustrečio šimto gausiai iliustruotų puslapių, ir reikia stebėtis, kad sutalpinta tiek daug gerai atrinktos informacijos. Tai labai graži knyga, nes  kiekvienas jos žodis byloja apie genijų sukurtas tikrąsias meno vertybes, kuriomis pasaulis gyvena amžių amžius. Graži ir dėlto, kad gražiai išleista; ją ne tik puošia, bet ir praturtina graviūrų, piešinių, tapybos darbų (tarp jų P. Veronesės, Tiziano, J. Brueghelio vyr., E. Delacroix ir kt.), kompozitorių portretų, rankraščių, muzikos gyvenimo įvykių ir kt. nuotraukos. Žinių apimtį išplečia priedai (biografinė kompozitorių rodyklė, muzikos istorijos įvykių chronologija, terminų žodynėlis, žymiausių XX a. muzikos atlikėjų, populiariausių įrašų sąrašai ir kt.).

                  Vis dėlto reikia pastebėti, kad kone visą dėmesį paskyrus tiems 400 metų, patiklaus skaitytojo sąmonėje gali susidaryti  disproporciškas muzikos raidos ir jos vertybių apimties vaizdas. Skyrių pratarmės menkai teatlieka joms numatytą motto vaidmenį. Iš esmės klaidingas Įžangos   apie Viduramžius ir Renesansą  pratarmėlės teiginys, kad Bažnyčia muzika ėmė rūpintis tik tuomet, kai suprato, jog „žmonių muzikavimo džiaugsmo nuslopinti neįmanoma“, todėl užuot muziką uždraudusi, ėmė ją kontroliuoti (p. 9). „Romantizmo amžiaus“ pratarmėje sakoma, jog iki šio „tikro milžinų šimtmečio“ „muzika buvo kuriama Europos aristokratams“ (p. 129), tarytum užmiršus, kad visų  civilizacijų (ir krikščioniškosios) šventykla, bažnyčia visuomet buvo pirmoji ir pastovioji, visiems luomams prieinama didžiausių muzikos ir kitų menų vertybių sutelkties vieta; profesinės muzikos kultūrą plėtojo universitetai, miestų muzikų organizacijos, vėliau viešieji operos teatrai. Yra faktinių netikslumų; kai kas prašyte prašosi komentaro. Prancūzų operos savitumo bei susidarymo savarankiškumo pagrindas – ne tik ballet de cour, rūmų baletas; ne mažiau – klasicistinis teatras, didžiųjų tragikų P. Corneille‘io, J. Racine‘o kūryba (jie knygoje nepaminėti). Neaišku, kaip patsai J.W.Goethe bandė kurti savo zingšpylio „Žvejė“ muziką (p. 151); šiaip žinoma, kad ją sukūrė dainininkė Corona Schröter (ji knygoje neminima; galima prisiminti, kad Goethe kūrinyje panaudojo mūsų liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“); bent tuomet šio 1781 m. kūrinėlio jis niekaip negalėjo lyginti su 1786 m. pasirodžiusiomis W.A. Mozarto „Figaro vedybomis“. Nereikia tikėti, ką apie Romos premiją ir Medičių vilą (tenai apgyvendinami tą premiją, Prix de Rome, laimėję jauni prancūzų menininkai) rašo C. Debussy (p. 203): laimėjus premiją, jam „džiaugsmas išgaravo“ ne todėl, kad pasijuto „prarandąs laisvę“, o  todėl, kad teks išsiskirti su mylimąja, ponia Marie-Blanche Vasnier; išvykimo laiką  visaip gudraudamas  pusmetį atidėliojo (Romos premiją 1663 m. įsteigė Liudvikas XIV, Medičių vilą laureatams 1803 m. parūpino Napoleonas; valstybės – C.Debussy laikais 3 metus – visiškai išlaikomų menininkų vienintelis rūpestis buvo mokytis italų meno ir kasmet sukurti po vieną didesnės apimties kūrinį; dabar laikas sutrumpintas iki 1,5-2 metų)...

                Knygos vertėjų darbas buvo nelengvas – knygoje daugybė vardų, pavadinimų, terminų, tad pasitaiko ir klaidų klaidelių. Bolonijos baroko muzikos židinys, San Petronio katedra – ne Šv. Petro (p. 18),  bet Šv. Petronijaus (V a. vyskupo, miesto globėjo katedra); J.Haydno oratoriją reikia vadinti „Pasaulio sukūrimu“ (ne „sutvėrimu“), Molièro ir J.-B.Lully „Le bourgeois gentilhomme“ (p.50; veikalo žanras yra komedija baletas, o ne „muzikinis spektaklis“)  – ne „Džentelmenu prastuoliu“, bet „Miestelėnu bajoru“ (taip priimta mūsų literatūros moksle), o 205 p. minimą  L. Janáčeko operą – „Pono Broučeko iškyla į mėnulį“ (čekų výlet - ne „kelionė“, bet iškyla, ekskursija; angliškajame knygos originale turėtų būti excursion). Įsivėlus klaidai Simono Dacho pavardėje (p. 36; parašyta Dack, be vardo; pavardžių rodyklėje jos apskritai nėra), nelengva suprasti, kad tai tas klaipėdietis poetas (jo vardu vėl pavadinta viena Klaipėdos vidurinė mokykla), kuris parašė D. Kleiną giriančią dedikaciją pastarojo gramatikoje (1653), jo ir karaliaučiškio kompozitoriaus A. Alberto giesmių į lietuvių kalbą yra išvertęs D.Kleinas, kiti giesmynų parengėjai. Matyt, ne tiek dėl vertėjų kaltės, kiek per autoriaus teksto glaustumą  rašoma, jog trio sonatos pavadinimas nurodo ją sudarančius tris instrumentus (p. 127); iš tiesų jis reiškia, kad yra užrašomos trys partijos. Ir t.t.

                Kažkada seniai  „Pergalėje“ Vytautės Žilinskaitės naują knygą recenzavęs Juozas Erlickas rašė, kad (nors nežymūs) trūkumai vis dėlto mažina jos vertę, bet privalumai – didina. Tikra teisybė. Aprašytasis Metraštis yra savaime vertinga, traukianti akį, žadinanti norą skaityti knyga; be to, ji, kaip savito žanro veikalas, gražiai  papildo lietuvių kalba dar nelabai gausų visuotinės muzikos istorijos knygų sąrašą, bus – jau yra – naudinga mokytojams ir mokiniams, spaudos, žiniasklaidos apskritai darbininkams, muzikos mėgėjams ir profesionalams.