Jau trys enciklopedijos „Lietuva“ tomai

Mokslo Lietuva

2012 m. lapkričio 1 d. Nr. 19 (485)

Aut. Vytautas Žeimantas

 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras sėkmingai vykdo neeilinį projektą – keturių tomų enciklopediją „Lietuva“. Leidėjai numatė pirmąjį tomą skirti Lietuvai, kitus tris – žymiausiems Lietuvos žmonėms. Ši enciklopedija pirmiausia skiriama tiems, kurie neužsiprenumeravo „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, bet nori gauti išsamios enciklopedinės informacijos apie Lietuvą ir visų laikų Lietuvos žmones.

Pirmasis tomas išėjo 2008 metais. Ši solidi, 1280 puslapius turinti knyga iš karto patraukė dėmesį. Ji prasideda bendromis žiniomis apie Lietuvą, išsamiai aprašoma mūsų krašto gamta, gyventojai, valstybės konstitucinė santvarka, visuomenė ir politika, teisėsauga, krašto, sveikatos, socialinė apsauga, užsienio politika, bažnyčia ir religija, istorija, švietimas, mokslas, kultūra, ūkis, sportas ir Pasaulio lietuviai. Enciklopediją leidžia patyręs lietuvių enciklopedininkų kolektyvas, kuriam vadovauja vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Straipsnius rašė garsiausi Lietuvos mokslininkai. Apipavidalino dailininkas Alfonsas Žvilius.

Šį kartą išsamiau norėtųsi pakalbėti tik apie skyrių, skirtą Lietuvos istorijai. Nors čia žodis „skyrius“, mano nuomone, nelabai tinka. Beveik šimto puslapių apimties, gausiai žemėlapiais ir kitomis iliustracijomis papildytas „Istorijos“ skyrius, išleistas atskirai, taptų nauja Lietuvos istorijos knyga. Jau turime daug monografijų, skirtų Lietuvos istorijai. Jas rašė žinomi mūsų krašto istorikai. Vieni ją baigdavo Vytauto Didžiojo valdymo metais (Zenonas Ivinskis), kiti rašydavo iki 1795 metų, (Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius), iki 1917 metų (Mečislovas Jučas, Ingė Lukšaitė, Vytautas Merkys). „Lietuvos“ enciklopedijoje mūsų valstybės istorija baigiasi šiomis dienomis. Dar spėjama įrašyti 2007 12 02 datą – Lietuvos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Tai jos pranašumas prieš kitas panašaus pobūdžio knygas.

Antras aspektas, kurį norėčiau pabrėžti – autorių gausa. Lietuvos istorija – tai ne vien tik tas tūkstantmetis po vyskupo Brunono nužudymo, kai mūsų vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniame šaltinyje. Ir visus laikus, nuo pirmųjų Lietuvos gyventojų klajoklių iki dabarties, žinoti labai gerai yra sunku, gal net neįmanoma. Todėl praktiškai kiekvienas mūsų istorikas pasirenka vieną ar kitą laiko tarpą ir į jį gilinasi. Kiti tarpsniai daugiau ar mažiau lieka tokių tyrimų nuošalėje. Todėl ir monografijų, išsamiai aprašančių mūsų valstybės istoriją nuo A iki Ž neturime. Kitas dalykas – autorių kolektyvas. Surinkus būrelį istorikų, besidominčių atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais, galima tikėtis išsamaus darbo. Šiai enciklopedijai Lietuvos istoriją atskirais laikotarpiais rašė Gintautas Zabiela, Rimvydas Petrauskas, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Povilas Lasinskas, Arūnas Bubnys, Antanas Šulga, Vytautas Tininis ir Vytautas Spečiūnas. Jie apžvelgė mūsų krašto istoriją nuo pirmųjų gyventojų ir Lietuvos teritorijos apgyvendinimo iki šių dienų.

Enciklopedijoje plačiai aprašomi Lietuvos gyventojai. Įdomi istorinė demografinė apžvalga nuo seniausių laikų. Pirmieji gyventojai Lietuvoje pasirodė ištirpus ledynams. Profesorės M. Gimbutienės teigimu dabartinės Lietuvos teritorijoje žmonės gyveno jau 18 tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmieji žmonės buvo elnių medžiotojai. Vieni atėjo iš vakarų (dabartinės Danijos ir Vokietijos), kiti iš pietų (dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos). 2500 m. pr. Kr. iš Azijos ir Europos stepių atėjo indoeuropiečių gentys, kurios maišydamosios su vietiniais gyventojais formavo baltų (prabaltų) gentis. Šios gentys užėmė teritoriją nuo Dauguvos upės baseino iki Dnepro baseino aukštupio ir vidurupio, nuo Vyslos iki Volgos aukštupio ir Okos. Apėmė ir dabartinę Maskvos miesto teritoriją.

Lietuvių tautybė pradėjo formuotis pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje. Jos pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios iki Merkio ir Gaujos aukštupių, Smurgainių ir Svyrių ežero. Rytinė lietuvių riba nėra aiški. Manau, kad ji turėtų būti už Gardino, Lydos, Breslaujos.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes, Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 350 tūkst. kv. km, gyventojų padaugėjo iki 700 tūkst. Iš jų apie 53 proc. buvo lietuviai. Lietuvos valdovas Vytautas valstybės teritoriją išplėtė iki 930 tūkst. kv. km (dabar turime tik 65,3 tūkst. kv. km), gyventojų padaugėjo iki 2,5 mln. Lietuvos valstybė tapo daugiatautė.

Yra ir liūdnesnės statistikos. Turiu omeny gyventojų emigraciją. Ji įgavo masinį pobūdį XIX a. antroje pusėje. Dažniausiai žmonės palikdavo gimtąjį kraštą dėl Rusijos valdžios persekiojimų ir vykdavo į JAV. Antai JAV lietuvių laikraštis „Vienybė“ skelbė, kad iki 1899 m. iš Lietuvos buvo atvykę 100 tūkst. lietuvių, o su jau čia gimusiais, JAV gyveno nemažiau kaip 300 tūkst. lietuvių.

1899–1914 m. į JAV išvyko net 253 tūkst. darbingų lietuvių. Ten jų darbščios rankos kūrė JAV galybę. 1926–1939 m. į užsienį emigravo jau mažiau Lietuvos gyventojų – 71 tūkstantis.

Lietuva ypač didelių gyventojų nuostolių patyrė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, karo ir pokario metais. Enciklopedija pateikia šiurpią statistiką. Kai kurie skaičiai mažiau žinomi, todėl juos reiktų priminti. Čia "pasidarbavo" vokiečiai, ir ypač sovietai.1939 m. rudenį SSRS okupacinė valdžia iš Vilniaus krašto ištrėmė 25 tūkst. lenkų ir žydų. 1941 m. žiemą ir pavasarį hitlerininkai į Vokietiją repatrijavo 52,6 tūkst. žmonių, birželyje sovietų okupantai ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių, 13,4 tūkst. kalinių buvo nužudyta, 30 tūkst. žmonių evakuota į SSRS gilumą.

1942–1944 m. prievartiniams darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 30 tūkst. žmonių. 1942–1944 m. apie 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus, išvežti arba sušaudyti. Per tuos metus mirė nuo epidemijų, dingo be žinios apie 24,6 tūkst. žmonių. 1944 m. žmonės, bėgdami nuo sovietų, pradėjo trauktis į Vakarus. Vien tik iš Klaipėdos krašto išvyko apie 150 tūkst. žmonių, iš kitų Lietuvos dalių – apie 60 tūkstančių.

Karui pasibaigus gyventojų nuostoliai anaiptol nesumažėjo. 1944–1958 m. apie 200 tūkst. repatrijavo į Lenkiją. 1955–1959 m. 10 tūkst. repatrijavo į Vokietiją.

1945–1958 m. 260 tūkst. žmonių buvo jėga ištremta į atšiaurius SSRS rajonus. 1944–1953 m. 30 tūkst. Lietuvos kovotojų žuvo per ginkluotą pasipriešinimą okupantams. 1945-1959 m. 30 tūkst. žmonių buvo iškelta ar patys išvyko į kitas SSRS vietas. Vėliau Lietuvos žydams buvo leista išvykti į Izraelį.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, emigracijos mastai vėl padidėjo. Nuo 1990 m. iš viso emigravo 447 tūkst. žmonių, imigravo 87 tūkst. žmonių. Į Rusiją grįžo Rusijos kariuomenė, karių šeimos, kiti rusai, nepanorę gyventi laisvoje, o ne jų „išlaisvintoje“, Lietuvoje. Į Vakarus, ypač Didžiąją Britaniją, Airiją, JAV, Vokietiją ir Ispaniją, išvyko daug žmonių ieškoti pelningesnio darbo. Į Lietuvą sugrįžo nemažai po pasaulį išblaškytų lietuvių, ypač iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

Enciklopedija atspindi įdomią Lietuvos miestų gyventojų dinamiką. Antai 1823 m. Vilnius turėjo 46 700, Klaipėda – 5300, Kaunas – 5100, Telšiai – 5000, Ukmergė – 4100, Kėdainiai – 3000, Šiauliai – 2200, Panevėžys – 2000 gyventojų. Kiti miestai buvo mažesni. 1897 m. miestų rikiuotė keičiasi. Pirmauja Vilnius su 154,5 tūkst. gyventojų. Po jo jau Kaunas (70,9), Klaipėda (20,1), Šiauliai (16,1), Ukmergė (13,5), Panevėžys (13,0), Raseiniai (7,4), Marijampolė ir Tauragė (po 6,7), Telšiai (6,2).

1923 m. miestų rikiuotė panašėja į dabartinę, tik labai „išsišoka“ Ukmergė (10,6 tūkst.). Ji ir toliau išlieka aukštoje šeštoje vietoje.

Lietuvos miestai pirmąjį savo apogėjų pasiekė 1989 metais. Vilnius peršoko pusės milijono ribą (576,7 tūkst.), Kaunas peržengė 400 tūkst. ribą (418,1), Klaipėda – 200 tūkst. ribą (202,9). Šiauliai turėjo 145,7 tūkst., Panevėžys – 126,5 tūkst., Alytus – 73,0 tūkst., Marijampolė – 50,9 tūkst. gyventojų. Dabar Lietuvos didžiuosiuose miestuose gyventojų yra žymiai mažiau. Įdomūs ir kiti pirmojo tomo skyriai.

2010 m. pasirodė antrasis šios enciklopedijos tomas, šiemet – trečiasis. „Antrame, trečiame ir ketvirtajame tomuose bus teikiamos visų laikų žymesnių Lietuvos žmonių, užsienio lietuvių ir Lietuvos visuomenei, mokslui, menui bei kultūrai labiausiai nusipelniusių užsieniečių biogramos. Žymiausiųjų – ir portretai“, – sako enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Anot jo, trys nauji tomai taps ir pirmuoju tokios didelės apimties lituanistiniu bibliografiniu žodynu. Juose planuojama paminėti beveik 9000 visų laikų žymiausių Lietuvos žmonių pavardžių Tai daugiau, negu jų bus visuose „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomuose.

Antrasis tomas prasidėjo Brunonu Abakavičiumi, Ukmergėje 1852 m. gimusiu matematiku, fiziku, išradėju, baigiasi Albertu Izdebskiu, 1616 m. Virbalyje gimusiu kunigu, katalikų bažnyčios veikėju. Jis 1651 m. baigė Vilniaus universitetą, įsigijo teologijos, vėliau ir civilinės ir kanonų teisės daktaro laipsnius. Dirbo Vilniaus katedros kapituloje, nuo 1696 m. – Vilniaus vyskupijos baltarusiškosios dalies vyskupas sufraganas. Garsėjo labdara, rūpinosi bažnyčiomis.

Trečias tomas prasideda Danieliumi Ernestu Jablonskiu, teologu, protestantų bažnyčios veikėju. Jo įsteigtoje spaustuvėje buvo išspausdinti traktatai „Krikščionių disidentų Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisės ir laisvės“ (1708) ir „Sandomiero susitarimo tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų istorija“ (1731).

Tomas baigiamas Lietuvos partizanu Antanu Pužu ir liuteronu kunigu Jonu Jokūbu Kvantu (Quandt). A. Pužas kovėsi Gintaro slapyvardžiu Tauro apygardos Birutės rinktinėje, 1948 metais tapo šios rinktinės vadu, nuo 1949 m. – Geležinio Vilko rinktinės vadas. Pasižymėjo narsa, uolumu, sumanumu. 1951 m. išduotas žuvo prie Ilgakiemio (dabar Kauno rajonas).

J. J. Kvantas nuo 1716 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius, globojo universitete lietuvių kalbos seminarą. Jo rūpesčiu išleistas „Naujo Testamento Mūsų Pono Jėzaus Kristaus...“ vertimo į lietuvių kalbą antrasis leidinys (1727), J. Berento giesmyno “Iš naujo perveizėtos ir pagerintos giesmių knygos“ pirmasis leidimas (1732) ir Biblijos vertimai į lietuvių kalbą (1735 ir1755). Vokiečių kalba jis šiems leidiniams parašė pratarmes. Manoma, kad buvo pramokęs lietuviškai.

Abejuose tomuose gausu Lietuvai nusipelniusių žmonių. Visų pavardes viename straipsnyje net suminėti būtų neįmanoma. Tačiau keletą enciklopedininkų, juolab iki šiol jie dažniau rašydavo apie kitus, norėtųsi paminėti. Visų pirma tai Rimantas Petras Kareckas, istorikas, knygų leidėjas. Nuo 1999 m. R. P. Kareckas sėkmingai vadovavo Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutui, 2010 m. pervadintam į centrą. Ši pagrindinė šalies enciklopedijų leidykla išleido daug unikalių knygų ir enciklopedijų. Jau išėjo Muzikos, Technikos, Žemės ūkio, Mažosios Lietuvos enciklopedijos, dienos šviesą išvydo „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XXI tomas, trečiasis enciklopedijos „Lietuva“ tomas. Išėjo daug vertingų enciklopedinių žinynų – „Lietuvos istorija“, „Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.), „Gediminaičiai“, „Lietuvos gamta“, „Religijos, bažnyčios, tikėjimai“, „Bažnytinė muzika“, „Vaiko priežiūros ir ligų žinynas“, „Dekoratyvinių augalų vardynas“, kiti. Išleista daug vertingų žodynų, istorijos, lituanistikos, filosofijos, religijos, kitų knygų, leidžiamas žurnalas „Gimtoji kalba“. Pastaraisiais metais, kai buvo stipriai pablogintos leidėjų ekonominės sąlygos, padidinti spaudos mokesčiai, R. P. Karecko vadovaujamas institutas (centras) sugebėjo išsilaikyti ir dabar sėkmingai tęsią Lietuvai labai reikalingą leidybinę veiklą.

Nuo 1972 m. enciklopedininku dirba istorikas daktaras Algirdas Matulevičius. Jis sovietmečiu pirmasis Lietuvoje pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lietuvą. Parašė knygą „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis“ (1989). Jo rankai priklauso įdomios studijos „Vokiečių ir lietuvių santykiai Prūsų Lietuvoje“, „Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje“, „Tautiniai santykiai ir Bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir visoje Prūsijoje“, „Mažoji Lietuva nuo XVI iki XIX amžiaus“, „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės (XIX a.–1918)“. Jis parašė kelis šimtus straipsnių apie lietuvininkų etnogenezę, materialinės kultūros paveldą, vokiečių kolonizaciją ir lietuvininkų germanizaciją, Mažosios Lietuvos istoriografiją, kitką.

Ir dabar recenzuotoje enciklopedijoje „Lietuva“ A. Matulevičius paskelbė straipsnį apie lietuvininkus. Anot jo, lietuvininkai susidarė XV–XVI a. Prūsijoje iš vietinių gyventojų – vakarų lietuvių: skalvių ir nadruvių , vakarų sūduvių, dalies sulietuvėjusių kuršių ir išlikusių prūsų: sembų, bartų, notangų. Dar lietuvininkus papildė Vokiečių ordino belaisviai iš Lietuvos ir didlietuviai imigrantai, atvykę daugiausiai iš Žemaitijos. Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, tik gyvenantys palei Kuršių marias – vakarų žemaičių tarme.

Lietuvininkai sudarė nemažą Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dalį. Sostinėje Karaliaučiuje XVI a. lietuvininkai ir prūsai sudarė 20 proc. gyventojų. XVIII a. pr. lietuvininkų ūkiai Įsruties apskrityje sudarė 93 proc., Tilžės ir Ragainės – 97–98 proc., Klaipėdos – beveik 100 proc. ūkių. A. Matulevičius atskleidžia ir lietuvininkų nykimo priežastis. Iš pradžių ilgametė germanizacija, o po Antrojo pasaulinio karo – sovietinis genocidas ir etnocidas. Vienus sušaudė, kitus deportavo.

Gerai, kad lietuvininkai, šie tikrai lietuvių kultūrai nusipelnę žmonės (tarp jų M. Mažvydas. K. Donelaitis, L. Rėza, M. Jankus, Vydūnas) ir jų darbai susilaukė ne tik „Lietuvos“ enciklopedijos dėmesio. Dienos šviesą išvydo ir keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, kurioje taip pat gausu A. Matulevičiaus straipsnių.

Tikėkimės, kad netrukus sulauksime ir ketvirtojo, paskutinio enciklopedijos „Lietuva“ tomo ir jis bus nemažiau įdomus ir informatyvus, už anksčiau išleistus tomus. Tuo pasistengs šios enciklopedijos Vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja Antanas Račis, leidžiantis enciklopedijas jau ne vieną dešimtį metų.