Enciklopedija Lietuva – Lietuvos tūkstantmečiui

Mokslo Lietuva, 2009 m. lapkričio 19 d. Nr. 20

Vytautas Žeimantas

 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas pradėjo leisti naują enciklopediją Lietuva, kuri, pasak rengėjų, bus iliustruotas mokslinis informacinis leidinys apie Lietuvą, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti

Enciklopedijos rengėjai ją numatė sutalpinti į tris tomus. Pirmasis jau išvydo dienos šviesą. Jame pateikti išsamūs apžvalginiai straipsniai: Bendros žinios apie valstybę, Gamta, Gyventojai, Konstitucinė santvarka, Teisėsauga, Visuomenė ir politika, Krašto apsauga, Sveikatos apsauga, Socialinė apsauga, Užsienio politika, Bažnyčia ir religija, Istorija, Mokslas, Kultūra, Švietimas, Ūkis, Sportas ir Pasaulio lietuviai.

Enciklopediją leidžia patyręs lietuvių enciklopedininkų kolektyvas, kuriam vadovauja vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Straipsnius rašė garsiausi Lietuvos mokslininkai. Apipavidalino dailininkas Alfonsas Žvilius.

Enciklopedijos Lietuva globėjas – Kovo 11-osios akto signataras Bronislovas Lubys. Kaip ir kuo jis padėjo leidybai, pirmajame tome nerašoma.

 

Lietuvai skirti tomai labai skiriasi

Be abejo, žmonėms, besidomintiems enciklopedijų leidimu, kils klausimas, kuo skiriasi enciklopedijos Lietuva pirmasis tomas nuo 2007 m. išleisto Visuotinės lietuvių enciklopedijos dvyliktojo tomo, irgi skirto Lietuvai. Pasidėjau abu tomus ant stalo ir pabandžiau surasti atsakymą į šį klausimą. Suprantama, abiejose knygose rašoma apie Lietuvą. Pasireiškia ir enciklopedijų kūrimo specifika – čia neprifantazuosi. Tačiau informacijos apimtimi abiejų enciklopedijų tomai labai skiriasi. Daugelis Lietuvos straipsnių išplėsti, papildyti naujomis žiniomis, kai kurie – patikslinti. Yra patalpinta straipsnių ir iš kitų Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomų. Gerai tai, kad apžvalginius straipsnius papildo informacija apie svarbiausius konkrečius objektus.

Jau pačioje pradžioje, straipsnyje Administracinis paskirstymas, yra įdomi naujovė: žemėlapis LDK administracinis teritorinis paskirstymas po Liublino unijos. Jame randu Trakų vaivadiją, nusidriekusią nuo Gardino ir Augustavo iki Panevėžio ir Biržų. Vilniaus vaivadijoje – Lyda, Ašmena, Ukmergė, Anykščiai, Breslauja. Naugarduko vaivadijoje – Nesvydžius , Sluckas, Slanimas. Taip pat Brastos, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mstilavlio, Smolensko vaivadijos.

Palyginau abiejų tomų straipsnius, skirtus gamtai. Enciklopedijoje Lietuva radau daug papildomos informacijos: aprašyta dešimt ilgiausių mūsų upių, Asvejos, Dysnų, Drūkšių, Dusios, Tauragno ežerai, Antalieptės ir Elektrėnų tvenkiniai, Kauno marios.

Gerokai išplėstas straipsnis Saugomos teritorijos. Čia aprašyti Čepkelių, Kamanų, Kernavės, Viešvilės ir Žuvinto rezervatai. Yra neskelbtos informacijos apie penkis Lietuvos nacionalinius parkus, botanikos ir zoologijos sodus.

Daug platesni ir kiti enciklopedijoje Lietuva esantys straipsniai. Vien tai, kad ji yra 1280 puslapių, kai, tuo tarpu, Visuotinės lietuvių enciklopedijos dvyliktąjį tomą sudaro tik 848 puslapiai, daug ką pasako.

 

Istorija baigiasi šiomis dienomis

Norėčiau plačiau aptarti skyrių, skirtą Lietuvos istorijai. Nors čia žodis skyrius, mano nuomone, nelabai tinka. Beveik šimto puslapių apimties, gausiai žemėlapiais ir kitomis iliustracijomis papildytas Istorijos skyrius, išleistas atskirai, taptų nauja Lietuvos istorijos knyga.

Jau turime daug monografijų, skirtų Lietuvos istorijai. Jas rašė žinomi mūsų krašto istorikai. Vieni ją baigdavo Vytauto Didžiojo valdymo metais (Z. Ivinskis), kiti rašydavo iki Liublino unijos (E.Gudavičius), iki 1795 metų (Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, A. Bumblauskas), iki 1917 metų (M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys).

Lietuvos enciklopedijoje mūsų valstybės istorija baigiasi šiomis dienomis. Dar spėta įrašyti 2007-12-02, datą, kai Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės. Tai šios enciklopedijos pranašumas prieš kitus panašaus pobūdžio leidinius.

 

Kolektyvinio darbo pranašumas

Kitas aspektas, kurį norėčiau pabrėžti – tai autorių gausa. Lietuvos istorija – ne vien tik tūkstantmetis po vyskupo Brunono nužudymo, kai mūsų vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniame šaltinyje. Visą istoriją, nuo pirmųjų Lietuvos gyventojų klajoklių iki dabarties, labai gerai išmanyti yra sunku, gal net neįmanoma. Todėl praktiškai kiekvienas mūsų istorikas pasirenka vieną ar kitą laikotarpį ir į jį gilinasi. Kiti tarpsniai daugiau ar mažiau lieka tokių tyrimų nuošalėje. Todėl ir monografijų, išsamiai aprašančių mūsų valstybės istoriją nuo pradžių iki galo neturime. Kitas dalykas – autorių kolektyvas. Surinkus būrelį istorikų, besidominčių atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais, galime tikėtis išsamaus darbo.

 

Adolfo Šapokos pavyzdys

Kaip sėkmingą tokio darbo pavyzdį galima paminėti prieš Antrąjį pasaulinį karą autorių kolektyvo parašytą ir Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos iniciatyva buvo surinkti iškilūs to meto istorikai: Juozas Jakštas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, Paulius Šležas ir Petras Klimas . Mūsų valstybės istorija buvo padalyta į penkis laikotarpius ir sėkmingai parašyta. Paskutinė šioje knygoje paminėta data – 1935-ųjų metų rugpjūčio 11–17 dienomis Kaune įvykęs Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, o knyga pasirodė 1936 metais.

Dabar panašiai pasielgė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuvos istoriją atskirais laikotarpiais rašė Gintautas Zabiela, Rimvydas Petrauskas, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Povilas Lasinskas, Arūnas Bubnys, Antanas Šulga, Vytautas Tininis ir Vytautas Spečiūnas. Jie apžvelgė mūsų krašto istoriją nuo pirmųjų gyventojų ir Lietuvos teritorijos apgyvendinimo iki šių dienų. Paskutinį straipsnį Lietuvos Respublika (nuo 1990 m.) parašė Vytautas Spečiūnas.

 

Žemėlapiai

Apie žemėlapius norėtųsi pakalbėti atskirai. Jų enciklopedijoje yra daug ir tikrai vertų dėmesio.

Įdomus jau pirmasis Istorijos skyriaus žemėlapis Lietuvos žemių konfederacija (12 a. pab.–13 a. pr.) Tai originalus archeologės profesorės Reginos Kulikauskienės žemėlapis, kurį patobulino profesorius Aleksiejus Luchtanas.

Dideli ir informatyvūs žemėlapiai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. vid. ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. vid.–16 a. Tai mūsų valstybės klestėjimo laikas, stiprybės apogėjus: nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Laikotarpį po Liublino unijos iliustruoja žemėlapiai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikoje 17 a.–18 a. I pusėje ir Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimai.

Žemėlapyje Lietuvos Respublika (1920–40) yra parodytas ir Klaipėdos kraštas, 1923 metais sujungtas su Lietuva, taip pat teritorijos, kurias 1939-10-10 ir 1940-08-03 SSRS perdavė Lietuvai. Pirmuoju atveju – Vilniaus kraštas, vėliau – Druskininkų, Šalčininkų, Dieveniškių, Švenčionėlių ir Adutiškio apylinkės. Šiame žemėlapyje yra parodytas ir teritorijų keitimasis su Latvija, vykęs 1921 metais. Tąsyk Lietuvai atiteko Palangos ir Šventosios apylinkės, o latviams buvo grąžintos kai kurios teritorijos Lietuvos šiaurėje.

Liūdnus netolimos praeities įvykius primena žemėlapiai Lietuvos gyventojų trėmimai 1941–52 ir Holokaustas Lietuvoje 1941–44. Tačiau pastarojo žemėlapio pavadinimas nevisiškai atitinka tai, kas jame pavaizduota. Dailininkas kažkodėl išryškino ne Lietuvos, o Ostlando generalinės srities sienas. Taip į Lietuvos holokausto žemėlapį vizualiai pateko Ašmena, Astravas, Smurgainys, kitos Baltarusijos vietovės.

 

Darni istorikų redakcija

„Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl teko jas visas derinti, suvienodinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas“, – rašoAdolfas Šapoka Lietuvos istorijos pratarmėje.

Nelengviau, gal būt net sunkiau ir šiandien. Lietuvos istorikai savo darbais tapo margesni už margiausią genį. Ir ne vien todėl, kad gali rašyti ką nori – kūrybos laisvė brangintina. Atsiradus galimybėms nemokamai (gal reikėtų rašyti šį žodį kabutėse) stažuotis užsieniuose, atsivėrus užsienio labdarių skrynelėms, nejučia pradedi justi kai kurių Lietuvos istorikų kalbose lenkiškų, vokiškų, rusiškų ar kitokių užkordoninių lakštingalų treles. Liko ir tokių, kurie sugebėjo iš prosovietinės mąstysenos pereiti tik iki postsovietinės. Ir kiekvienas iš jų, aišku, turi savo argumentaciją, randa ir būdų ją skleisti raštu, vaizdu ir žodžiu per spaudą, televiziją, radiją ar internetą.

Enciklopedija – dalykas rimtas, čia daugiabalsis choras netinka. Todėl redagavimo darbas buvo patikėtas Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Lietuvos istorijos redakcijai. Ji turėjo panašių problemų kaip A.Šapoka ir privalėjo su jomis susitvarkyti. Sėkmės pagrindas – kūrybingas ir darbštus kolektyvas, kuriame darniai dirbo ir vienas kitą papildė tokie patyrę enciklopedininkai kaip Vytautas Spečiūnas, Algirdas Matulevičius, vidutinio ir jaunesnio amžiaus redaktoriai – Laimutė Rupšytė, Gintautas Ereminas, Arvydas Gaidys, Vytautas Smilgevičius, Antanas Šulga ir Danguolė Račkytė.

Vytautas Spėčiūnas ir Antanas Šulga yra parašę autorinius straipsnius dabar apžvelgiamoje Lietuvos istorijoje. Prie jų paminėtinas ir šioje redakcijoje dirbantis žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas daktaras Algirdas Matulevičius, kuris Lietuvos enciklopedijoje paskelbė išsamų straipsnį Lietuvninkai patalpintą Gyventojų skyriuje.

„Visam šiam darbui vadovavo mūsų instituto Lietuvos istorijos redakcijos vedėjas Vytautas Spėčiūnas. Deja, šios, dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos, jo rankos jau nelaikė. Vytautas Spečiūnas išėjo Anapilin staiga, netikėtai“, – sako Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. „Turbūt paskutinis jo darbas Svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių chronologinė lentelė užbaigia šioje enciklopedijoje Istorijos skyrių. Kartu su kitais rašė jis ir apie lietuvius, gyvenančius užsienio šalyse.“

 

Gyventojai

Enciklopedijoje Lietuvos gyventojams aprašyti skirti net 88 puslapiai. Juose net 37 lentelės, 11 žemėlapių, 4 diagramos ir daug nuotraukų.

2007 metų pradžioje Lietuvoje buvo 3 384 900 gyventojų. Iš jų 66,8 proc. gyveno miestuose. Vyrai sudarė tik 46,6 proc. Atrodo, ne veltui sklando juodas humoras, kad vyrai Lietuvoje – nykstanti rūšis.

Gyventojų vidutinis tankumas 52,1 žmonių kv. kilometre. Čia prisiminiau susitikimą su kinų žurnalistais. Į klausimą, kas labiausiai nustebino Lietuvoje, jie atsakė: „Čia labai mažai žmonių.“

2001 metų surašymo duomenimis Lietuvoje lietuvių buvo 83,5 proc. (1959 m. – 79,3), lenkų – 6,7 proc. (8,5 proc.), rusų – 6,3 proc. (8,5 proc), baltarusių – 1,2 proc. (1,1 proc.), ukrainiečių – 0,7 proc. (0,7 proc), žydų – 0,1 proc.(0,9 proc.), kitų – 1,5 proc. (1,0 proc.).

Įdomi istorinė demografinė apžvalga nuo seniausiųjų laikų. Pirmieji gyventojai Lietuvoje pasirodė ištirpus ledynams. Profesorės M.Gimbutienės teigimu Lietuvoje žmonės gyveno jau 18 tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmieji žmonės buvo elnių medžiotojai. Vieni atėjo iš vakarų (dabartinės Danijos ir Vokietijos), kiti iš pietų (dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos). 2500 metų prieš Kristų iš Azijos ir Europos stepių atklydo indoeuropiečių gentys, kurios maišydamosis su vietiniais gyventojais formavo baltų (prabaltų) gentis. Šios gentys užėmė teritoriją nuo Dauguvos upės baseino iki Dnepro baseino aukštupio ir vidurupio, nuo Vyslos iki Volgos aukštupio ir Okos. Apėmė ir dabartinę Maskvos miesto teritoriją.

Lietuvių tauta pradėjo formuotis pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje. Jos pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios iki Merkio ir Gaujos aukštupių, Smurgainių ir Svyrių ežero. Rytinė lietuvių riba nėra aiški. Manau, kad ji turėtų būti už Gardino, Lydos, Breslaujos.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes, Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 350 tūkst. kv. km, gyventojų padaugėjo iki 700 tūkst. Iš jų apie 53 proc. buvo lietuviai.

Lietuvos valdovas Vytautas valstybės teritoriją išplėtė iki 930 tūkst. kv.km (dabar turime tik 65,3 kv. km), gyventojų padaugėjo iki 2,5 mln. Lietuvos valstybė tapo daugiataute.

 

Emigracija, imigracija

Yra ir liūdnesnės statistikos. Omenyje turiu gyventojų emigraciją. Ji įgavo masinį pobūdį XIX a. antroje pusėje. Dažniausiai žmonės gimtąjį kraštą palikdavo dėl Rusijos valdžios persekiojimų ir vykdavo į JAV. Antai JAV lietuvių laikraštis Vienybė skelbė, kad iki 1899 metų iš Lietuvos buvo atvykę 100 tūkst. lietuvių, o su jau čia gimusiais, JAV gyveno nemažiau kaip 300 tūkst. lietuvių.

1899–1914 metais į JAV išvyko net 253 tūkst. darbingų lietuvių. Ten jų darbščios rankos kūrė JAV galybę. 1926–1939 metais į užsienį emigravo jau mažiau Lietuvos gyventojų – 71 tūkst.

Lietuva ypač didelių gyventojų nuostolių patyrė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, karo ir pokario metais. Enciklopedija pateikia šiurpią statistiką. Kai kurie skaičiai mažiau žinomi, todėl juos reiktų priminti. Čia „pasidarbavo“ vokiečiai, o ypač sovietai. 1939 metų rudenį SSRS okupacinė valdžia iš Vilniaus krašto ištrėmė 25 tūkst. lenkų ir žydų. 1941 metų žiemą ir pavasarį naciai į Vokietiją repatrijavo 52,6 tūkst. žmonių., birželį sovietų okupantai ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių, 13,4 tūkst. kalinių buvo nužudyta, 30 tūkst. žmonių ištremta į SSRS gilumą.

1942–1944 metais prievartiniams darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 30 tūkst. žmonių. 1942–1944 metais apie 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus, išvežti arba sušaudyti. Per tuos metus mirė nuo epidemijų, dingo be žinios apie 24,6 tūkst. žmonių. 1944 metais žmonės, bėgdami nuo sovietų, pradėjo trauktis į Vakarus. Vien tik iš Klaipėdos krašto išvyko apie 150 tūkst. žmonių, iš kitų Lietuvos dalių – apie 60 tūkst.

Karui pasibaigus gyventojų nuostoliai anaiptol nesumažėjo. 1944–1958 metais apie 200 tūkst. repatrijavo į Lenkiją. 1955-1959 metais 10 tūkst. emigravo į Vokietiją.

1945–1958 metais 260 tūkst. žmonių buvo jėga ištremti į atšiaurius SSRS rajonus. 1944–1953 metais 30 tūkst. Lietuvos kovotojų žuvo per ginkluotą pasipriešinimą okupantams. 1945–1959 metais 30 tūkst. žmonių buvo iškelta ar patys išvyko į kitas SSRS vietas. Vėliau Lietuvos žydams buvo leista išvykti į Izraelį.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, emigracijos mastai vėl padidėjo. Nuo 1990 metų iš viso emigravo 447 tūkst. žmonių, imigravo 87 tūkst. žmonių. Į Rusiją grįžo Rusijos kariuomenė, karių šeimos, kiti rusai, nepanorę gyventi laisvoje, o ne jų „išlaisvintoje“, Lietuvoje. Į Vakarus, ypač D. Britaniją, Airiją, JAV, Vokietiją ir Ispaniją, išvyko daug žmonių pelningesnio darbo ieškoti. Į Lietuvą sugrįžo nemažai po pasaulį išblaškytų lietuvių, ypač iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

 

Miestų gyventojų dinamika

Enciklopedijoje aprašoma įdomi Lietuvos miestų gyventojų kaita. Antai 1823 metais Vilnius turėjo 46,7 tūkst., Klaipėda – 5,3 tūkst., Kaunas – 5,1 tūkst., Telšiai – 5,0 tūkst., Ukmergė – 4,1 tūkst., Kėdainiai – 3,0 tūkst., Šiauliai – 2,2 tūkst., Panevėžys – 2,0 tūkst. gyventojų. Kiti miestai buvo mažesni.

1897 metais miestų rikiuotė keičiasi. Pirmauja Vilnius – 154,5 tūkst. gyventojų. Po jo Kaunas – 70,9 tūkst., Klaipėda –20,1 tūkst., Šiauliai – 16,1 tūkst., Ukmergė – 13,5 tūkst., Panevėžys – 13 tūkst., Raseiniai – 7,4 tūkst., Marijampolė ir Tauragė – po 6,7 tūkst., Telšiai – 6,2 tūkst.

1923 metais miestų rikiuotė panašėja į dabartinę, tik labai išsiskiria Ukmergė –10,6 tūkst.gyventojų. Ji ir toliau išlieka šeštoje vietoje.

Lietuvos miestai pirmąjį savo apogėjų pasiekė 1989 metais. Vilnius peršoko pusės milijono gyventojų ribą (576,7 tūkst.), Kaunas peržengė 400 tūkst. ribą (418,1 tūkst.), Klaipėda – 200 tūkst. ribą (202,9). Šiauliai turėjo 145,7 tūkst., Panevėžys – 126,5 tūkst., Alytus – 73,0 tūkst., Marijampolė – 50,9 tūkst. gyventojų.

Dabar Lietuvos didžiuosiuose miestuose gyventojų yra žymiai mažiau. 2007 metais Vilniuje buvo 554,5 tūkst., Kaune tik 358,1 tūkst., Klaipėdoje – 185,9 tūkst., Šiauliuose – 128,4 tūkst., Panevėžyje – 114,6 tūkst., Alytuje – 68,8 tūkst., Marijampolėje – 47,2 tūkst. gyventojų.

Nežymiai gyventojų skaičius išaugo tik Gargžduose ir Kretingoje, nepakito Palangoje, nedaug sumažėjo Anykščiuose, Jurbarke, Kuršėnuose, Prienuose, Raseiniuose, Šilutėje ir Vilkaviškyje.

O kiek procentų gyventojų didžiuosiuose miestuose sudaro lietuviai? Enciklopedijoje rašoma, kad Vilniuje lietuvių yra 58 proc., Kaune – 92,9 proc., Klaipėdoje – 71,3 proc., Šiauliuose – 93,6 proc., Panevėžyje – 96,9 proc. Taigi Panevėžys tapo lietuviškiausias miestas.

 

Lietuvininkai

 

Enciklopedijoje rasime daug įvairios informacijos apie lietuvius, vieną iš daugelio Europos tautų. Aprašomas lietuvių antropologinis tipas (mes esame aukštesni negu vidutinio ūgio, galvos smegenų dalis plati, vadinasi, smegenims vietos netrūksta), kilmė ir raida, ūkis, etnografinės sritys: aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, žemaičiai. Džiugu, kad šį kartą enciklopedijos rengėjai nepagailėjo vietos ir lietuvininkams, vakarų lietuvių etninei etnokultūrinei grupei, ilgus šimtmečius gyvenusiai Mažojoje Lietuvoje. Todėl lietuvininkai dar vadinami Mažosios Lietuvos lietuviais arba mažlietuviais. Lietuvininkų vardas vartojamas nuo XVI amžiaus, mažlietuvių – nuo XIX amžiaus antros pusės, norint juos atskirti nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, didlietuvių.

Straipsnį apie lietuvininkus parašė žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas, patyręs enciklopedininkas, daktaras Algirdas Matulevičius. Pasak jo, lietuvininkai susidarė XV–XVI amžiuose Prūsijoje iš vietinių gyventojų – vakarų lietuvių – skalvių ir nadruvių, vakarų sūduvių, dalies sulietuvėjusių kuršių ir išlikusių prūsų: sembų, bartų, notangų. Taip pat lietuvininkų gretas papildė Vokiečių ordino belaisviai iš Lietuvos ir didlietuviai imigrantai, atvykę daugiausia iš Žemaitijos.

Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, tik gyvenantys palei Kuršių marias – vakarų žemaičių tarme.

Lietuvininkai sudarė nemažą Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dalį. Sostinėje Karaliaučiuje XVI amžiuje lietuvininkai ir prūsai sudarė 20 proc. gyventojų.

XVIII amžiaus pradžioje lietuvininkų ūkiai Įsruties apskrityje sudarė 93 proc., Tilžės ir Ragainės – 97–98 proc., Klaipėdos – beveik 100 proc. ūkių.

Daktaras Algirdas Matulevičius atskleidžia ir lietuvininkų nykimo priežastis. Iš pradžių ilgametė germanizacija, o po Antrojo pasaulinio karo – sovietinis genocidas ir etnocidas. Vienus sušaudė, kitus ištrėmė.

Gerai, kad lietuvininkai, šie tikrai lietuvių kultūrai nusipelnę žmonės (tarp jų M.Mažvydas, K.Donelaitis, L.Rėza, M.Jankus, Vydūnas) ir jų darbai sulaukė ne tik Lietuvos enciklopedijos dėmesio. Mokslo ir enciklopedijų leidimo institutas jau baigia leisti keturių tomų (tris jau išleido) Mažosios Lietuvos enciklopediją. Dabar galvojama, kaip jos sutrumpintą variantą išleisti ir kitomis kalbomis.

 

Augalai, garsinantys Lietuvą

Nuo vaikystės esu neabejingas Lietuvos gamtai, aplinkosaugai. Jei prašnekau apie gamtą, negaliu nepaminėti vieno straipsnio, kuris, mano manymu, sudomins ir kitus Mokslo Lietuvos skaitytojus. Tai Lietuvos vardu ir jos vietovardžiais pavadinti augalai. Šio straipsnio autorius Zigmantas Gudžinskas teigia, kad iš Lietuvos vardo yra sudaryti net 20 induočių augalų rūšių moksliniai lotyniški pavadinimai. Apie 10 augalų rūšių pavadinimų yra susiję su kitais Lietuvos vietovardžiais.

Labiausiai paplitusi yra lietuvinė monažolė (Glyceria lithuanica). Jos arealas be Lietuvos apima visą Skandinaviją, Rytų Europą, Sibirą, Tolimuosius Rytus ir Japoniją. Šį augalą 1830 metais aprašė S. B.Gorskis.

C. V Nagelis (1817–1891) ir A. Peteris (1953–1937) vanagės genties rūšį pavadino lietuvine vanage (Hieracium lithuanicum).

H.Zapalovičius 1911 metais aprašė lietuvinę naktižiedę (Silene lithuanica).

Kelių rūšių augalai, nors ir pavadinti Lietuvos vardu, dabartinėje mūsų valstybės teritorijoje iki šiol neaptikti. Tai lietuvinė neužmirštuolė (Myosotis lithuanica), lietuvinis putelis (Tragopogon lithuanica) ir lietuvinis bobramunis (Anthemis lithuanica).

Kelios augalų rūšys pavadintos Vilniaus vardu. Viena iš jų yra vilniškis lendrūnas (Calamagrostis vilnensis). V. Galinis prie Vilniaus esančiuose Žaliuosiuose ežeruose aptiktą naują plūdės genties rūšį pavadino vilniške plūde (Potamogeton vilnensis). M. Natkevičaitė-Ivanauskienė pagal V. Andriulionytės Žuvinto pelkėje ties Saltininkų kaimu 1961 metais surinktus smilgų pavyzdžius aprašė naują rūšį ir pavadino ją sūduvine smilga (Agrostis sudavica).

 

Kiti tomai – žmonėms

„Antrame ir trečiame Lietuvos enciklopedijos tomuose bus teikiamos visų laikų žymesnių Lietuvos žmonių, užsienio lietuvių ir Lietuvos visuomenei, mokslui, menui ir kultūrai labiausiai nusipelniusių užsieniečių biogramos. Žymiausiųjų – ir portretai“, – sako enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis.

Anot jo, antras ir trečias tomai bus ir pirmasis tokios didelės apimties lituanistinis bibliografinis žodynas. Planuojama paminėti pavardžių daugiau negu jų bus visuose Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomuose.