Bažnytinės muzikos lobiai

Kovo 24 d. Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas enciklopedinis žinynas „Bažnytinė muzika“. Tai pirmasis išsamus leidinys Lietuvoje, atskleidžiantis ir Rytų, ir Vakarų krikščionybės sakralinės muzikos paveldą bei liturgiją. Knyga gausiai iliustruota fotografijomis, natų pavyzdžiais, straipsniuose išsamiai nagrinėjamos įvairios giedojimo atmainos - ambraziejiškasis, gališkasis, grigališkasis, mosarabiškasis, senasis Romos, protestantiškas choralas, ženklinis giedojimas. Leidinyje taip pat skiriama dėmesio ir Lietuvos krikščioniškų konfesijų istorijai ir dabarties veiklai.

Kartu su knyga išleista ir kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti vokaliniai ir instrumentiniai įvairių žanrų kūriniai - nuo choralų iki O. Messiaeno meditacijos. Atlikėjų daug: vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, chorai „Jauna muzika“, „Aidija“, „Gaudeamus“, „Cantate Dominum“, „Unison“ (Latvija), „Voskresenije“ (Latvija), „Schola Cantorum Vilnesis“, „Schola Cantorum de Regina Pacis“, Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo, Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno bažnyčios didysis, Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitės „Ad Fontes“ jungtinis chorai, folkloro ansamblis „Vorusnėlė“.

Knygos sudarytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius Jonas Vilimas teigė, kad sudarytoju galėjęs tapti bet kuris mokslinės redakcinės tarybos narys, tad pats buvęs savotiškai pašauktas. Knygos mokslinė redaktorė, projekto vadovė Birutė Žalalienė pasidalijo „redakcinio darbo džiaugsmu“: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutui 2007 m. išleidus „Muzikos enciklopedijos“ trečiąjį tomą, B. Žalalienė pastebėjo, kad jame yra daug J. Vilimo rašytų straipsnių. Autoriui sutikus rengti naują leidinį, minėti straipsniai ir iliustracijos buvo peržiūrėti bei papildyti nauja informacija. Pavyzdžiui, Audronė Ivanauskienė pirmą kartą išsamiai aprašė ir iliustravo stačiatikių varpus. Išskirtas Danutės Kalavinskaitės, Jūratės Trilupaitienės, kunigo Vitalijaus Mockaus indėlis.

Pristačius knygos priešistorę, teologijos ir grigališkojo choralo licenciatas kun. Vilius Sikorskas pasidalijo mintimis apie 8-ajame dešimtmetyje įsigaliojusias naujas sakraliosios muzikos direktyvas. Kunigas teigė, kad šiuo metu vyrauja buitinis bažnytinės muzikos lygmuo - skurdus repertuaras, išryškėjęs jausmingumas. „Šį vakarą skamba aukštos kokybės muzika.

Net jei užmigtumėte - ji jus veiktų puikiai.“ Anot V. Sikorsko, liturgijoje aktyviai dalyvauti galima ir negiedant, o tam, kad visi tikintieji galėtų įsijungti į tokio lygio sakralinės muzikos atlikimą, turėtų būti paruošta bendruomenė.

Šv. Dvasios vienuolyno, Ortodoksų bažnyčios Lietuvoje kunigas Vitalijus Mockus teigė, kad „Rytų krikščionys yra tarsi antras plautis, tad visi krikščionys kylame aukštyn į dangų tuo pačiu keliu“. Rytų tradicijoje pripažįstamas tik vokalinis giedojimas, kurio tradicijos beveik nepakito nuo šv. Jono Damaskiečio, aprašiusio Bizantijos oktoecho sistemą, laikų. Sudarant enciklopedinį žinyną susidurta su terminijos klausimais - prireikė papildymų ir korekcijų. Kunigas teigė, kad „ortodoksų“ sinonimas „stačiatikiai“ yra netinkamas terminas, o „pravoslavai“ yra nevartotinas rusicizmas, taip pat kad jis pats nuo šiol terminą „tonas“ keisiąs į „dermė“.

Klausantis muzikos ar apmąstant kunigo išsakytas mintis, laiko pojūtis ne visada objektyvus, tačiau manau, kad tą vakarą muzika ne tik svarba, bet ir trukme nenusileido žodinei daliai. Tarsi ne giesmėmis būtų iliustruojamas knygos turinys, o pati knyga būtų verbalinis sakralinės muzikos atspindys. Juk muzika nėra savitikslė, pasak V. Sikorsko, „giesmė yra žmogaus su Dievu ir žmogaus su žmogumi bendrystės išraiška“.

Šiuo laikotarpiu krikščioniška bendruomenė ruošiasi Kristaus nukryžiavimui ir prisikėlimui, tad repertuaras atspindėjo tai, kas Lietuvoje yra giedama gavėnios laikotarpiu. Vakarą pradėjo ir užbaigė Nacionalinės M.K. Čiurlionio mokyklos choras (vadovas Romualdas Gražinis), atlikęs „Kyrie“ ir „Gloria“ iš Baldassare Gallupi mišių, Felice Anerio motetą „Christus factus est“, Juozo Naujalio motetą „In monte Oliveti“ ir Pierre Calmeleto „Alleluia“. Vilniaus universiteto grigališkojo giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas R. Gražinis) atliko grigališkuosius choralus „Invocabit me“ (Gavėnios I sekmadienio introitas), „Gloria“ ir „Ave maris stella“, o Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno Stačiatikių vyrų choras „Skitos“ (vad. Viktoras Miniotas) - didžiojo kanono kontakioną „Mano siela“, ženklinio giedojimo pavyzdį „Ramioji šviesa“ ir gruzinų giesmę „Šventas Dieve“. Netikėtos sąsajos kyla klausa aprėpiant tiek daug epochų, lyginant Rytus (senoji rusų, gruzinų kalbos) ir Vakarus (lotynų kalba) ar gretinant Pierre Calmeleto ir Juozo Naujalio kūrinius.

Ilgiausias motetas parašytas iš pavienių natų, didinga ikona sukurta iš atskirų potėpių, sudėtingiausia enciklopedija - nuo a cappella iki ženklinio giedojimo. Taip ir šis vakaras įgijo pavidalą iš didingos Šv. Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblio aplinkos, katalikų ir ortodoksų bendrystės Kristuje, per šimtmečius sukurtų sakralinės muzikos turtų, Velykų prisikėlimo vilties. Regis, smulkmenos (ir tikrai ne muzikologinės!), bet pasisveikinimo žodžiai „susibūrę draugai“ - ne „gerbiami ponios ir ponai (kritikai?)“ - ar giesmės paskyrimas švč. Mergelei Marijai (rytojaus dieną, kovo 25-ąją, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė) atveria naują turinį. Žinome, kad muzika - liturgijos siela, bet kas yra bažnytinė muzika be liturgijos? Gavėnia, manau, yra pats tinkamiausias metas vėl iškelti klausimus, ypač kai ką tik išleistas enciklopedinis žinynas, kuriame galima surasti kai kuriuos atsakymus.


„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08