ALFONSAS EIDINTAS Į TAURAGĘ ATVAŽIUOTŲ VIEN DĖL GRAŽAUS MIESTO PAVADINIMO

"Tauragės kurjeris", 2012 m. vasario 13 d., 8-9 psl.

Kalbino Eugenijus ŠALTIS

 

Vasario 14 dieną artėjančios Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga į Tauragę atvyksta istorikas, profesorius, ambasadorius, 18 knygų autorius Alfonsas Eidintas. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje profesorius 17 valandą pristatys savo naująją knygą „Antanas Smetona ir jo aplinka“, kurią tik prieš mėnesį išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Šiuo naujausiu kūriniu habilituotas daktaras lyg ir pažymėjo savo jubiliejų – šešiasdešimtmetį, kurį minėjo sausio 4-ąją. A.Eidintas į Tauragę atvyksta jau ne pirmą kartą. Tauragiškiai susipažįsta su naujausiais A.Eidinto darbais dažniausiai vieni pirmųjų Lietuvoje.

Gerbiamas profesoriau, ambasadoriau, skaitytojams būtų įdomu kiek plačiau sužinoti ir apie patį autorių, apie jo kūrybą ir darbus diplomatinėje tarnyboje.

– Gyvenimą skirstau į tris etapus. Pirmasis – tai istoriko ir dėstytojo darbas nuo 1973 m. iki 1993 m. pabaigos. Po to diplomatinė tarnyba ir darbas Lietuvos ambasadoriumi JAV (1993–1997), Kanadoje (1997–1999), Izraelyje (2002–2005) ir Norvegijoje (2006–2009).

Tarp tų vadovavimų mūsų diplomatinėms misijoms – darbas namie: dirbau ambasadoriumi ypatingiems pavedimams Vilniuje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje 2000–2001 m. ir nuo 2009 m. gruodžio iki dabar.Pastaruosius dvejus metus dirbau Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) departamente (atsakiau už žmoniškąjį metmenį – žmogaus teisės, tautinės mažumos, lyčių lygybė, prieš antikrikščioniškas, antimusulmoniškas ir antisemitines nuotaikas ir t.t.).

Pirmininkavimą ESBO sėkmingai baigėme naktį iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją. Šiuo metu dirbu Informacijos ir viešųjų ryšių departamente ir ruošiu mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungoje metui skirtus istorinio pobūdžio leidinius, kurie bus leidžiami reprezentuoti Lietuvą pagrindinėmis užsienio kalbomis. Tai būtų antrasis gyvenimo etapas.

Trečiasis etapas – tai diplomatinio darbo ir istoriko veiklos mišinys. Laisvalaikiu renku istorinę medžiagą, nuotraukas, dokumentus, literatūrą lietuvių ir užsienio kalbomis, o rytais ir vakarais bei savaitgaliais ir toliau rašau knygas apie mūsų praeitį. Vaikai užaugo, turiu daug laiko, TV žiūriu mažai, tad istorija liko ir kaip hobis ir kaip profesija. Parašiau jau 18 knygų. Daugelis jų paminėtos knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ literatūros sąraše, tad čia nevardinsiu.

Kaip atsitiko, kad istorikas, mokslininkas tapo beletristu, istorinių romanų autoriumi? Kas paskatino rašyti istorinius romanus?

– Bet kurios srities mokslininkas, tyrinėjantis, rašantis rimtas studijas, yra žinomas kitiems tos srities profesionalams. Tačiau jis turi galvoti ir apie tai, ką jis duoda plačiajai visuomenei, ar supažindina su savo ir kitų kolegų tyrinėjimais visą tautą. Mokslininkas turi ir privalo populiariose, visiems „įkandamose“ knygose papasakoti, kas toje srityje pasiekta. Todėl ir rašau daugiausia mokslo populiarinimo knygas ar istorinius romanus, iš kurių matyti, kas padaryta (visada nurodau, kokia literatūra naudojausi).

Manau, jeigu jau tauta (mokesčių mokėtojai) man davė išsilavinimą, paruošė kaip specialistą, leido apginti disertacijas, suteikė habilituoto daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą, tai ir mano pareiga visuomenei yra aiški – pasidalinti žiniomis, kurių jie negali turėti, nes yra užsiėmę kitais darbais. Jie juk neperka tiek knygų ir neskaito tos krypties mokslinės spaudos, nerenka istorinių nuotraukų, nes paprasčiausiai neturi tam laiko (arba pinigų), o istoriją pažinti nori. Todėl ir rašau, nes noriu papasakoti, ką suradau ir ištyriau aš pats ar mano kolegos.

Istorinių romanų rašymas (beje, istorinis romanas „Ieškok Maskvos sfinkso“ išverstas į estų kalbą, išleistas rusiškai, dabar verčiamas į lenkų kalbą) – tai galimybė pailsėti nuo valdiškų pranešimų, analitinių apžvalgų rašymo, kur kalba turi būti trumpa, aiški ir glausta, o mintis plati. Ta valdiška kalba nepaprastai nualina. Rašydamas literatūrinius dalykus pailsiu, atsigaunu, nes galiu ne tik naudotis istorinėmis žiniomis ir įdirbiu, šimtais knygų, atsiminimų ir dokumentų rinkinių, bet ir „įjungti“ savo fantaziją, išmonę, sumegzti įdomų siužetą.

Naudojuosi tik tikrais faktais – tai mane ir žavi. Nesu tas rašytojas, kuris viską išgalvoja ir paskui nepailsdamas aiškina, kad taip ir buvo iš tiesų, o literatūrologai paskui rausia, kas buvo to ar kito herojaus prototipas, ar čia autorius neaprašė savo išgyvenimų ar savo kokio pusbrolio likimo ir t.t. Ir daro iš to mokslą... Juokauju, žinoma, nes labai gerbiu literatus, jiems svarbu žodis, kalba, stilius, išraiškos priemonės, atskleisti charakteriai, žaidimai su žodžiu, sakinių sąskambiai ir t.t. Man svarbu skleisti istorijos žinias taip, kaip sugebu – papasakoti kitiems tai, ką sužinojau.

Toks raštiškas pasakorius esu. Žmonės nuo senų senovės mėgsta pasakas, tai ir rašau istorinius pasakojimus. Dėl to nemėgstu tuščių pliurpalų ir visokių knygų pristatymų, ypač kai turi pristatyti knygą, kurios dar niekas neskaitė. Tačiau jausdamasis dėl senų ryšių savas Tauragėje, atvažiuoju vos tik draugams pakvietus, nebambėdamas. Miestas man patinka. Patiktų vien dėl vardo skambesio, jei jis būtų net aptriušęs, neišvaizdus miesteliūkštis. Užtektų net jei gyventų trys žmonės su lentele rankose „Tauragė“. Atvažiuočiau. Vien dėl gražaus pavadinimo.

Nors išsijudinti nelengva – aš nemedžioju, nežvejoju, nekeliauju, nemėgstu be tikslo šliaužioti gatvėmis, murksoti kavinėse, mylimiausia mano vieta – už rašomojo stalo. Tiesa, vasaromis dirbu sode – pjaunu žolę ir, žmonos ujamas, sukąstais dantimis, sukdamas nosį nuo aitraus prisipirktų arkliašūdžių tvaiko, sukasu kokį daržą gėlėms ir svogūnams. Dar balinu obelis, bet iš to naudos nėra – obuoliai atkakliai auga tik kituose soduose... Po to vėl sėdu prie kompiuterio, kuris visada šalia.

Suprantu, kad rytmetinis, po darbo – naktinis rašymas, darbas prie stalo nuo 6 ryto iki pietų savaitgaliais, kartais ir itin nuvargus per praėjusią savaitę, kenkia sveikatai, sparčiau sendina, alina akis ir širdį, mažina plaukų skaičių ir keičia jų spalvą bei ruošia žudikiškus trombus kraujagyslėse, bet numoju į tai ranka – darbas su tekstais yra mano mylimiausias užsiėmimas. Susinervinu kartais dėl to gal ir per didelio noro rašyti, bet surūkau dvi cigaretes iš eilės ir nusiraminu – vis tiek geriau ir įdomiau rašyti istorijas nei įsikibus į vyno taurę ant sofos voliotis ir viena akimi žiūrėti į dalį Lietuvos kaskart sukrečiančius svarbius įvykius: kaip tądien šoka deividai, skambinai, ar į natą gieda yvos bei mios, kas atsitiko su gyvenamąja vieta pareigytėms, prisivarė ar neprisivarė silikonų į papukus zvonkės ar bunkės ir ar nevengia per šalčius plačių iškirpčių vieno žinomo aktoriaus mylimoji...

Suprantama, kad neturiu nieko prieš tuos žvaigždūnus, nei prieš tuos žmones, kuriems tokie dalykai patinka. Kiekvienas ilsisi taip, kaip moka ir kaip nori. Laisvas kraštas.

Parašėte knygas apie visus prezidentus. Lyg jau ir viskas apie juos pasakyta, tačiau vėl sugrįžote prie A.Smetonos. Kodėl? Kas paskatino, padėjo išleisti tokį solidų ir brangiai kainuojantį leidinį?

– Vieną dieną atėjo mintis – Smetonos politinę biografiją, nors ir trumpą, dar paskutiniaisiais SSRS metas parašiau, ji išleista dar 1990 m. 140 000 egz. tiražu ir išpirkta – štai kaip Sąjūdžio laikais žmonės troško istorijos žinių. Kartoti, papildyti medžiagą, rašyti dar vieną biografiją nuo vaikystės iki mirties JAV gaisro metu? Neverta. Tačiau kilo daug klausimų pačiam sau: ar Smetona valdė vienas? O kas jam padėjo? Kas buvo jo patarėjai? Su kuo gerai sutarė? Kodėl susipyko su A.Voldemaru ir jį nušalino nuo ministro pirmininko pareigų? Ar žmona Sofija buvo jo atrama, ar rūpestis? Ir panašiai. Taip ir atsirado ši knyga – net nustebau, kaip Smetoną mylėjo, jam atsidavę nuo vaikystės, mokyklos laikų dirbo kun. Vladas Mironas, Juozas Tūbelis, kiek daug padėjo rašytojas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, kokiu dideliu autoritetu jį laikė tautininkų ideologas kunigas prof. Izidorius Tamošaitis, kiti kunigai. Kodėl pablogėjo jo santykiai su V. Krėve-Mickevičiumi, E. Galvanausku? Kodėl nebesutarė su gen. S.Raštikiu? Kaip žuvo A.Smetona? Kas atsitiko su jo artimiausiais patarėjais sovietmečiu?

Knygoje daugybė naujos medžiagos, visų pirma – įspūdžiai tų, kurie su juo bendravo, matė iš arti, vakarieniavo ir diskutavo politikos klausimais – užsienio šalių (JAV, Vokietijos, Vatikano ir SSRS) diplomatai. Tai unikalūs dalykai.

O A.Smetonai sovietų propaganda suteikė kažkokį iškreiptą, sukarikatūrintą pavidalą: seneliukas, basas bėgantis per Lieponos upelį į Vokietiją nuo „liaudies keršto“ 1940 m., o su juo ir „kartožnikė“ žmona Sofija. Aišku, jo nemėgo politiniai priešininkai, varžovai. O koks jis buvo iš tikrųjų? Lietuvių kalbos normintojas, laikraščių redaktorius, universiteto dėstytojas, Lietuvos Tarybos pirmininkas ir Vasario 16-osios Akto signataras. Kitam veikėjui jau ir tiek nuopelnų pakaktų. Tik ne jam. Juk A.Smetona – dar ir valstybės Prezidentas 1919–1920 ir 1926–1940 metais... Man rūpėjo apvalyti A.Smetoną nuo politinių šaržų ir atskleisti jo asmenybę, atskleisti jo santykius su kitais asmenimis, parodyti jo įsitikinimus, kodėl jis darė būtent taip, o ne kitaip, kokios buvo jo pažiūros į Lietuvą, jos visuomenę, į lenkų klausimą, išsiaiškinti jo kurto valstybės modelio pasirinkimo motyvus.

Taip jau atsitiko, kad porą kartų visai dar neseniai, netyčia, susitikęs viename priėmime ir per koncerto pertrauką Operos ir baleto teatre pabendravau su žymiu žmogumi – verslininku, buvusiu ministru pirmininku Bronislovu Lubiu (buvome pažįstami nuo mano ambasadoriavimo Vašingtone laikų, kur jis kelis kartus lankėsi, tada pasikalbėdavome ambasadoje). Išdėsčiau jam knygų leidybos problemas, kad parašiau įdomią knygą, reikalingą visų pirma istorijos ir lietuvių literatūros mokytojams, gausiai iliustruotą (daugiau 200 unikalių iliustracijų, daugelio jų niekas nėra matęs), ir tikriausiai sudominau – po savaitės B.Lubys parėmė knygos leidimą. O netrukus jo širdis sustojo. Visam. Baisiai gaila – buvo didis žmogus, mecenatas. Kaip žinome, kultūra be mecenatų pagalbos išsiversti negali, o tokių žmonių kaip a.a. B.Lubys mums nepaprastai trūksta. Jo dėka knyga išleista ant gero popieriaus, su daugybe iliustracijų, tarsi dar vienu papildomu – vizualiniu pasakojimu.

Ar naujausioje knygoje yra kokių nors naujų istorijos vertinimų, naujų faktų?

– Jeigu mielas skaitytojas gali laisvai ir teisingai atsakyti į aukščiau išvardintus mano klausimus – knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ gali net neatsiversti ir neateiti į jos pristatymą Tauragėje. Mat tuo atveju jis žino daug ir skaitė viską, ką suradau ir skaičiau aš. Visais kitais atvejais – jums būtina tą knygą paskaityti, jeigu nori žinoti, kas ir kaip valdė mūsų senelius ir prosenelius, kokią tada kūrėme valstybę ir ką Smetonos valdymas davė Lietuvai ir lietuvių tautos ateičiai, sunkiems išbandymams keliose okupacijose, ką „Smetonos Lietuva“ mums reiškia šiandien ir apskritai kaip ten buvo „prie Smetonos“ šiuolaikinių Lietuvos istorikų akimis.

Ko tikėtis iš jūsų artimiausiu metu? Kaip diplomatinė tarnyba ir kūryba?

– Kadangi sveikata leidžia, dirbsiu diplomatinėje tarnyboje ir, jei ateis į galvą nauja idėja, – sėsiu prie naujos knygos. Kol kas konkretaus sumanymo neturiu, tad ilsėsiuosi po paskutinės knygos gimdymo. O darbe darysiu tai, kas patikėta – privalome pasiruošti ir už nedidelius pinigus gerai pirmininkauti ES ir padaryti Lietuvą dar labiau žinomą ne tik ES ribose, bet ir už Sąjungos ribų.