Enciklopedija gyvam kraštui – Mažajai Lietuvai

Visi, kuriems brangus Mažosios Lietuvos istorinis palikimas, to krašto dabartis ir ateitis, gali jaustis savotiškais varduvininkais, nes pasirodė Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) trečiasis tomas. Tai unikalus leidinys, kaip unikalus ir pats Klaipėdos bei Karaliaučiaus kraštas, kuriems skirta ši enciklopedija. Kartu su III tomo pasirodymu minėtinas ir šios Enciklopedijos rengimo bei leidybos dešimtmetis.

Į rankas paėmęs trečiąjį tomą iškart jauti solidų materialų svorį, gal net didesnį, negu šis tomas iš tiesų sveria. Tomas nepaprastai talpus, ir nors aprėpia tik M ir R raides (pradedant nuo „Mecifa“ ir baigiant ragutis), bet į 864 puslapius sudarytojai sugebėjo sutalpinti net 3127 straipsnius ir per 2 tūkst. nuotraukų. Daugelio knygų vertas tomas, toks žinių, minčių ir vaizdų koncentratas, su kuriuo varžytis galėtų tik daugelyje bibliotekų apie Mažąją Lietuvą sukaupta informacija, saugoma ne vienoje šalyje.

 

Ir vis dėlto – pusiaukelė

Sunkiausi laikai praeityje. Kad ir kas nutiktų, MLE IV tomas vis tiek pasirodys, nes trys ketvirtadaliai kelio įveikta. Nebent įsiklausytume į senovės kinų išmintį, kuri perspėja: jeigu reikia nueiti dešimt žingsnių, o nuėjai devynis, gali sakyti, kad įveikei pusę kelio… Vadinasi, ir MLE leidėjai tėra pusiaukelėje. Gal taip yra iš tikrųjų, nes štai MLE redakcinės kolegijos prezidentas akad. prof. Zigmas Zinkevičius vardija nemažus darbus, kurie laukia ateityje: išleidus IV tomą bus parengta po glaustą vienatomę MLE anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Taigi turės pasirodyti dar 4 knygos, tad argi ne pusiaukelėje esame.

Ta pačia proga pasakysime, kad šiemet turi pasirodyti dar viena nauja Z. Zinkevičiaus knyga, kuri neabejotinai sudomins Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojus, tai Mažosios Lietuvos įnašas į lietuvių kultūrą.

Galima tik stebėtis, kaip negausiomis Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcijos pajėgomis apskritai įmanoma tokį kalną nuversti, o gal teisingiau būtų pasakius – supilti, nes ši Enciklopedija – tai kaip piliakalnis, kurį tauta po saują sunešė ir supylė pajūrio kraštui bei jo gyventojams. Žinoma, vieni redakcijos darbuotojai tebūtų panašūs į peles, likimo įmestas į grietinę, kurios besiplakdamos ir mėgindamos išplaukti, ilgainiui gal ir suplaktų sviestą, bet tokio kultūros istorijos kalno tikrai nesupiltų. Stebėtinai gausus šios Enciklopedijos talkininkų būrys dirba Lietuvos bibliotekose. Talkininkai ir žymiausi rėmėjai išvardyti III tome. Išvardyti ir MLE medžiagos rinkimą Vokietijoje daugiausia parėmę asmenys, iš kurių išskirsime Martiną ir Chriestelį Tydecks’us (iš viso MLE paaukojo 3590 EUR ir 600 DM). Išskirtinės padėkos nusipelno JAV ir Kanadoje veikiantis Mažosios Lietuvos fondas, kuris MLE III tomui rengti skyrė 75 tūkst. JAV dolerių, o iš viso nuo 1996 m. MLE paaukojo beveik 216 tūkst. dolerių.

Tarp MLE vertę suprantančių ir jai lėšų skyrusių yra AB Klaipėdos nafta (generalinis direktorius Jurgis Aušra) ir AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija KLASCO (generalinis direktorius Valentinas Greičiūnas), Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija (pirmininkas Algirdas Aušra), Pagėgių savivaldybė (meras Kęstas Komskis) ir kiti. Ypatingos MLE kūrėjų ir leidėjų pagarbos nusipelno MLE leidybą parėmę LR švietimo ir mokslo ministerija bei LR kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tarp informacinių rėmėjų malonu matyti ir Lietuvos mokslininkų laikraštį Mokslo Lietuva.

Išvardyti straipsnių rengimo talkininkai Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus krašte, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Per 30 institucijų MLE III tomui pateikė iliustracijas.

Bus neperdėta pasakius, kad tai bendras ir labai svarus Lietuvos mokslo žmonių bei kultūrininkų, taip pat mūsų išeivijos sutelktų pastangų vaisius. Tokia sėkme imantis šio didžiulio darbo toli gražu ne visi tikėjo. Sunkumai atrodė pernelyg dideli. Kai MLE kūrimo idėjos autorius, tuometinis Mažosios Lietuvos fondo tarybos pirmininkas (1992–1998 m.) prof. Vilius Pėteraitis ėmė skubinti imtis šio darbo, optimistų lyg ir nestigo, bet kai tik susidurta su pirmaisiais rimtais sunkumais, jų skaičius greitai sumažėjo. Reikėjo didžiulio atsidavimo ir ryžto, kad smagratis įsisuktų ir projektas įgytų reikiamą pagreitį. Tai daugybės žmonių pasiaukojamo darbo pavyzdys. Antai MLE vyriausiasis redaktorius doc. dr. Martynas Purvinas su žmona architekte Marija Purviniene ryžosi vykti į Vokietiją, kur neatlygintinai ar tik už dalį atlyginimo, už savo pačių lėšas daug mėnesių dirbo tos šalies archyvuose ir bibliotekose, sutaupė MLE rengimui ir leidybai labai daug lėšų. Tokie pavyzdžiai įkvepia, bet vien entuziazmu žmogus sotus nebūsi, o ir enciklopedijos išauga ne vien iš gerų ketinimų.

 

Analogo nematyti

Per III tomo pristatymą Vilniaus knygų mugėje Litexpo parodų rūmuose M. Purvinas visų III tomo rengimo sunkumų net nenorėjo prisiminti – jie jau praeityje, tik atminty išliko kaip slogus sapnas. MLE vyriausiajam redaktoriui daug maloniau kalbėti apie tai, kad jų darbas nėra bevaisis. Tai įrodo ir didelė šios Enciklopedijos pirmųjų dviejų tomų paklausa. I ir II tomų Lietuvoje jau sunkiai kur berasi, nes žmonės supranta MLE unikalumą. Juk nei Vokietija, nei Lenkija, nei Rusija tokios ar panašios Enciklopedijos nesumojo parengti, vargu ar apskritai ką nors panašaus Europoje būtų galima nurodyti.

MLE rengėjai siekė, kad ši Enciklopedija būtų ne vien vertingas žinių šaltinis, bet ir įdomi. Siekė išvengti vadovėlinių tiesų, keliaujančių iš vieno leidinio į kitą. Norėta, kad ir jaunasis skaitytojas, pavartęs šią knygą, rastų joje jam neregėtų ir negirdėtų dalykų. Vyresniems skaitytojams ne paslaptis, kad daugelį Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto praeities dalykų buvo tiesiog siekiama ištrinti iš žmonių atminties, sunaikinti išmetus iš bibliotekų lentynų. Nuo 1945-ųjų sunkvežimiais iš bibliotekų į popieriaus fabrikus buvo gabenamos vokiškos ir kitomis kalbomis parašytos knygos. Atėjus laikui leisti MLE tapo aišku, kad Lietuvoje ne kažin kiek išlikę Mažajai Lietuvai skirtų knygų. Daugeliu spėta atsikratyti, kaip nuo svetimos ideologijos užkrato. Daug daugiau tų knygų išliko, pasirodo, Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusioje Vokietijoje, pavykdavo įvairios medžiagos gauti ir iš kitų šalių.

Enciklopedininkai su dėkingumu prisimena Vokietijoje gyvenantį dr. Dytmarą Albrechtą (Dietmar Albrecht). Jis labai stengiasi padėti visai Lietuvos kultūrai „atsikelti po nelaimingo pusamžio“. Ir tokių talkininkų enciklopedininkai turi ne vieną. Neperdedant būtų galima pasakyti, kad pati MLE sutelkė įvairiausius žmones, bet pirmiausia tuos, kurie jaučia savo genetinį, kultūrinį ir likimo bendrumą.

Štai kodėl MLE atsakingasis sekretorius Vytautas Gocentas teigia, kad ši Enciklopedija nėra paminklas naikintam ir išmirusiam kraštui – ne, tai ne antkapis su didelėmis epitafijomis. Taip, tai dramatiškos, tragiškos lemties, bet gyvų žmonių kraštas. Klaipėdos krašte būtų galima suskaičiuoti 7 ar 10 tūkst. senųjų gyventojų, o neužilgo, – teigia V. Gocentas, – jų bus 100 tūkst., nes ir naujai atvykusieji, ir šiame krašte gimusieji įaugs į šią žemę, taps jos dalimi. Žinoma, turės priprasti prie pajūrio žmonių tvarkos ir įpročių, turės rūpintis ten išlikusiu kultūros paveldu.

 

Gyvoji krašto atmintis

Labai gerai, kad yra tokių žmonių kaip MLE III tomo pristatyme dalyvavusi Ariana Bortkevičienė. Ji labai plačiai galėtų papasakoti, kas yra Jonaičiai, kur 1868 m. gimė Vilhelmas Storosta – Vydūnas, ir gretimai esantys Mažiai, iš kur kilę šio filosofo, literato ir kultūros veikėjo protėviai. A. Bortkevičienė gali papasakoti apie kiekvieną tų vietovių gyventoją, o kapinėse parodyti amžino poilsio vietas tų, kurių jau nebėra. Pasak V. Gocento, tai ir yra gyvoji šios žemės atmintis, o Enciklopedija yra dar vienas tos atminties šaltinis, pratęsiantis žmogiškosios atminties gyvenimą kitose kartose. Štai kodėl ši Enciklopedija yra neišvengiamai reikalinga po Mažąją Lietuvą keliaujančiam mokytojui, studentui ar profesoriui. Išties kitoms Lietuvos etnokultūrinėms grupėms dar reikės gerokai paplušėti, norint padaryti bent dalį to, ką nuveikė mažlietuviai ir jų sutelkti bičiuliai.

Lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva seimelio narė, Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė asmeniniais pastebėjimais liudijo, ką lietuvininkų krašto žmonėms reiškia Mažosios Lietuvos enciklopedija. Tiems žmonėms dažnai atrodo, kad jie gyvenimo nuošalėje, niekam neįdomūs ir pamiršti. Bet štai pasirodo Enciklopedijos tomas, o išvykų ar ekspedicijų metu R. Šikšnienė parodo, kur apie vieną ar kitą jos aplankytąjį asmenį, jo kaimyną, pažįstamą parašyta, įdėta nuotrauka. Tiems žmonėms būna daug džiaugsmo, jie pajunta savo pačių svarbą šio krašto gyvavimui.

R. Šikšnienė neabejoja, jeigu to krašto žmonės būtų buvę pakviesti į MLE III tomo pristatymą, tai dauguma jų būtų atvažiavę į Vilnių. Kai Šilutės muziejus išsiunčia kvietimą žmonėms, kuriuos kadaise muziejininkai lankė, tai bet kuriuo metu ir nepriklausomai nuo oro sąlygų lietuvininkai būtinai atvažiuos, nes jaučia atsakomybę ir pareigą. Tokie šio krašto žmonės. Dėl Enciklopedijos jie tampa žinomi, svarbūs kitiems ir patys sau.

 

Lyg vaikščiotų po Šventąją žemę

Karaliaučiaus Šv. Šeimynos lietuvių katalikų parapijos klebonas kanauninkas Anupras Gauronskas, sveikindamas MLE III tomo kūrėjus, prisiminė laikus, kai ryžosi vykti kunigo misijai į Karaliaučiaus kraštą. Labiau patyrę kunigai įspėjo, koks tai sudėtingas kraštas, tad vargu ar paprasta bus pritapti. Juk ten gyvena nauji žmonės, suvažiavę iš įvairių Tarybų Sąjungos vietų, senųjų gyventojų neliko. Vis dėlto A. Gauronskas ryžosi ir nenusivylė. Rado žmones, kurie ten gyvendami jaučia, kad tai nepaprastas kraštas, ir ne vienas sutiktasis A. Gauronskui yra sakęs, kad vaikšto čia tarsi po Šventąją žemę. Tragiškas Karaliaučiaus krašto senųjų gyventojų likimas, tačiau tai gyvas kraštas – Mažvydo, Donelaičio, Rėzos, Vydūno žemė. Lankydamas šių lietuvių raštijos ir kultūros milžinų gyventąsias vietas kunigas A. Gauronskas tvirtina jaučiąs po kojomis iš šios šventos žemės sklindančią ypatingą jėgą, kuri kunigą stiprina jo kasdienėje veikloje. Daugybę kartų kunigui Anuprui teko šį kraštą išvažinėti skersai ir išilgai, susitikti su daugybe įvairiausių žmonių, o dabar štai tą kraštą laiko savo rankose – Enciklopedijos naujo tomo pavidalu.

Truputį perfrazuojant kunigą A. Gauronską, būtų galima pasakyti, kad Mažosios Lietuvos enciklopedija – tai Didžiosios Lietuvos mažas lopinėlis. Mažas, bet labai reikšmingas, iš ten plito lietuviškas spausdintas žodis. Todėl labai svarbu, kad apie Mažąją Lietuvą žinotų ne tik Didžiojoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Todėl ši Enciklopedija ir taps įvairiakalbė, to rengėjams reikia tik palinkėti.

Karaliaučiaus miesto Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos pirmininkė Laima Meščeriakova-Drazdauskaitė dėkojo visiems, kurie nuoširdžiai įsimylėję šį kraštą, kadangi be meilės ir pasiaukojamo darbo negimtų ir MLE tomai. Juk ir Karaliaučiaus miesto lietuviai susibūrė į savo kultūros draugiją tam, kad galėtų išlaikyti savo lietuviškumą. Tik būdami kartu gali to pasiekti. Enciklopedijų kūrėjai sugeba tą veiklą įamžinti, atranda tuos lietuvybei nusipelniusius asmenis, kurių veikla išliks Lietuvos kultūros istorijoje.

 

Tarsi mažas gintaro inkliuzas

Prof. Domas Kaunas pastebi nuolat tobulėjančius MLE tomus, III tomas gerokai skiriasi net nuo I tomo. Specialisto akis bemat atkreips dėmesį į kokybiškesnį redakcinį darbą, labai vaizdinga iliustracinė medžiaga, ne tik svariai papildanti tekstus, bet ir atliekanti savarankišką informacinę funkciją. Tai MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo leidybai Vytauto Kaltenio nuopelnas. D. Kaunas atkreipia dėmesį į gerą knygos dizainą. Ji patogi vartyti, kokybiška spauda, o spalvotos iliustracijos vertintojui netgi priminė mažus inkliuzus gintare. Sunku būtų to krašto spaudos lygį suvokti be spalvotų iliustracijų: vestuvių liudijimo, Birutės draugijos nario bilieto, spėjamo didžiojo prūsų herbo iš XVI a. rankraščio, dailininko Eduardo Gizevijaus Prūsų piešinio (XIX a.) ir kitų dalykų, kurie šiam Enciklopedijos tomui teikia net tam tikro prašmatnumo.

Pasak D. Kauno, MLE dabar pradėsianti kelionę per bibliotekas, tapusi ir asmeninių bibliotekų vertinga knyga, dar ilgai tarnaus kaip žinių šaltinis ir lietuviškosios kultūros parankinė knyga visiems, kuriems rūpi tą kultūrą pažinti. Po visų numatytų leidybos darbų profesorius paragino pagalvoti ir apie elektroninę MLE versiją, kuri dar labiau išpopuliarins šį vertingą veikalą. Ir ankstesnių tomų sutiktuvėse kalbėta ir siūlyta parengti MLE ne tik kompaktiniame diske, bet ir prenumeruojamą, on-line versiją. Metai iš metų kartojami siūlymai rodo jų teisingumą ir vykdymo būtinumą.

Kadangi MLE I tomo tiražas jau išsemtas, D. Kaunas siūlo po visų didžiųjų MLE užbaigos darbų pagalvoti apie to tomo naują leidybą, bet ne kartojant, o iš I tomo parengiant du tomus, nes atsiranda vis naujos vertingos medžiagos, kuri turi būti prieinama, žinoma skaitytojams. Mažoji Lietuva nusipelno daugiatomės ir daugiakalbės enciklopedijos.

O pabaigai pasiremsime Vytauto Gocento mintimi: MLE reikšmė pirmiausia vertintina šviečiamuoju, moksliniu ir kultūriniu požiūriu, tai puiki parankinė priemonė mokykloms, universitetams, turistams, bet ne tik. Tai svarbus veikalas sprendžiant Karaliaučiaus krašto ateities problemą, kuri vis dar neapibrėžta tarptautinės teisės požiūriu: Berlyno-Potsdamo 1945 m. sutartyje numatyta sušaukti tarptautinę taikos konferenciją šiai problemai spręsti. Tačiau ji ligi šiol taip ir nesušaukta.

Gediminas Zemlickas

Spausdinta 2007 m. balandžo 5–18 d. Mokslo Lietuvos Nr. 7(363)