Pertvarkyti daiktus ar save? (Šiaurės Atėnai)

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
2017 04 07

Pertvarkyti daiktus ar save?

Būti filosofu reiškia filosofiškai gyventi.

Władysław Tatarkiewicz, „Apie laimę“

 

 

Tiek daug žmonių aplink iš paskutiniųjų stengiasi pertvarkyti pasaulį. Net keista, kaip pasaulis galėjo gyvuoti iki jų – toks netvarkingas, sumišęs ir visai netobulas. Pasaulis, priešingai nei mes, nekonformistiškas; jam nereikia taikytis prie kokio nors kaimyno ar kaimyno katės, prie naujų jos teisių, prie rūpintis įpareigojančios technikos, pavyzdžiui, prie smartphone’ų, kurie nėrasmart enough, kad susitvarkytų patys. Pasaulis, bent jau kol neįrodytas visų kitų galimų tikrumas, yra vienas.

Jį galima priimti ir apglėbti arba atstumti ir imtis pertvarkymo prievartos. Šios prievartos tenka griebtis tada, kai nesinori imtis prievartos prieš save patį. Šiek tiek sumažinti savo lūkesčius, ambicijas, nesuvaldytą inertiškumą, įvairiausius geismus ir stokas, kurios drasko iš vidaus tol, kol neprasibrauna į išorę. Tik pasiekusios išorę jos dažnai būna pakeitusios formą taip smarkiai, kad sunkiai beatpažįstamos kaip savos. Tai tas momentas, kai savos ydos tampa svetimos; kai gimsta troškimas pertvarkyti pasaulį. „Anot Epikūro, joks išorinis daiktas nepadaro žmonijos nelaimingos, nelaimingą ją padaro daiktų baimė“ (Władysław Tatarkiewicz, Apie laimę, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 187). Epikūrui daiktų baimė pirmiausia reiškė dievų, mirties, skausmo ir nelaimingumo baimę. Nuo šių baimių išgydyti galėjęs tetrafarmakonas (τετραφάρμακον), ketveriopas vaistas, pasirodė esąs pats protas, leidžiantis pamatyti baimės banalumą. Daiktai nustojo gąsdinti tada, kai protas atpažino viduje, o ne išorėje slypintį baimės šaltinį.

Kaip atrodytų pasaulis, jeigu kiekvienas iš mūsų taptume bent šiek tiek epikūrininkais? Pasaulis nebebūtų toks ydingas, o gal ir patys sau atrodytume ne tokie baikštūs kaip iki šiol. Jeigu daiktų, įvykių, naujų reiškinių baimę galima bent iš dalies pateisinti dievų baime, tuo negalima pateisinti jokių iš baimės kylančių neapykantos, smurto apraiškų. Visas šis blogis pernelyg dažnai atsiranda iš baimės be jokio pagrindo, kad būtų galima pastarąją legitimuoti kaip neliečiamą, tvirtai įšaknytą, nereikalingą atpažinimo ir pokyčių. Pradėjus atpažinimo procesą paaiškėja, kad net ta pačia dievų baime neįmanoma pateisinti žmonių nelaimingumo, nes kai kurie mąstytojai, pavyzdžiui, Thomas Bayesas, teigė, kad pagrindinis Dievo tikslas yra jo kūrinių laimė. Taip Bayesas pasiūlė savo farmakoną nuo nelaimingumo. Tiek jo, tiek epikūrininkų teorijos leidžia pripažinti laimę kaip tikslą, dėl kurio visai nebūtina imtis daiktų, kitų žmonių pertvarkymo, užtenka atsigręžti į save.

Kita vertus, tai nereiškia, kad antikos filosofai ar kai kurie monoteistines religijas išpažįstantys mąstytojai nepripažino pasaulio netobulumo. Priešingai, metafizika kaip tik ir leido manyti, kad pasiektas pasaulio tobulumas reikš jo istorijos pabaigą. Ši nuostata buvo ne desperatiškos kančios, įniršio, prievartos kitų žmonių atžvilgiu pagrindas, bet paguoda tiems, kurie tiki, kad už fizikos yra kažkas neprieinamo – pats pasaulio netobulumo pripažinimas kaip farmakonas nuo įnirtingo užmojo keisti pasaulio tvarką pagal savas taisykles. Tai skatina pačios užmojo intencijos ieškoti ne išorėje, bet viduje. Imperatyvą pažinti save gana gerai iliustruoja Cicerono, suabejojusio net filosofijos veiksmingumu, figūra: „Vieni geba gerai mokyti filosofijos, o kiti pagal ją gyventi. Vienas geba rinkti argumentus, kitas – patikėti save jų valiai. Anie yra filosofiniai rašytojai, o šie – filosofai, jeigu būti filosofu reiškia filosofiškai gyventi. Ciceronas buvo puikus filosofinis rašytojas, o štai filosofas galėjo būti kas nors iš jo skaitytojų, kuris filosofinių veikalų nerašė ir liko nežinomas, tačiau, perskaitęs Cicerono mintis, įdiegė jas gyvenime“ (ten pat, p. 195). Kitaip sakant, pats filosofo vardas perduodamas tam, kuris pertvarko save, o ne tuščiai kalba apie kito žmogaus ar pasaulio pertvarkymą. Filosofas, kaip autoritetas, yra niekam nežinomas žmogus, kuris nerašė pamokančių traktatų, bet gyveno taip, tarsi visus kada nors parašytus nešiotųsi savo atmintyje ir tinkamai pritaikytų kasdienybėje. Tokiam žmogui netrukdo jo, kaip nežinomo, būklė, nes pačią nežinojimo būseną jis priima kaip dar vieną farmakoną nuo apgaulingos visažinystės, vedančios prie klaidingo įsivaizdavimo, kad tik jis žinąs, kaip turi būti pertvarkyti daiktai ir žmonės. Jo anonimiškumas prilygsta vienos tiesos žinojimo anonimiškumui. Šios tiesos „suradimas“ parankus filosofiniam rašytojui, nes tai leidžia bent žodžiais pertvarkyti daiktus išvengiant atsigręžimo į save patį.

Dėl šių priežasčių pažinimui, kaip procesui, ne tik reikalingas, bet ir būtinas kalbėjimas iš pirmojo asmens perspektyvos; kiekvienas „aš“ yra nežinomas „aš“, kuris atsisako rašytojo autorystės, kad išsaugotų anonimiškumo farmakoną nuo apgaulingo (objektyvaus) žinojimo. Toks atsigręžimas į save ir savęs pertvarkymas nėra šizotimiškas. Pasak Tatarkiewicziaus, apibūdinančio šizotimiko charakterį, toks žmogus yra fanatiškas, kategoriškas, nepaiso faktų ir kitų žmonių požiūrio; jį kamuoja „savęs perteklius“ (ten pat, p. 229). Būtent šis „savęs perteklius“ neleidžia tinkamai į save atsigręžti ir kursto imtis ne savęs, o daiktų pertvarkymo. Tai gerai paaiškina, kodėl pasaulio pertvarkymo intencijai artimas idealizmas. Nepertvarkius savęs pagal tikrovės taisykles, neprisitaikius, nauju pasaulio matu tampa idėja. Tuomet gana paprasta imtis nepamatuoto siekio pasaulį pritaikyti prie perteklinio savęs, t. y. prie turimos pasaulio idėjos. „Aš“ yra farmakonas nuo apgaulingo žinojimo, „perteklinis aš“ gali atvesti būtent prie jo. Daiktų baimė sukelia idėją kaip pasipriešinimą tikrovei, kurią užsimojama pertvarkyti.

Atrodytų, pati savaime intencija pakeisti pasaulį nėra nei bloga, nei kaip nors kitaip ydinga. Tad iš kur kyla jos pavojus? Iš apgaulingo žinojimo, kad pertvarkius daiktus pasikeis vidinė tvarka. Iš dar labiau apgaulingo žinojimo, kad esama vidinė tvarka braižo užtikrintai teisingus gėrio ir blogio orientyrus. Teisingesnius nei tie, kurie iki šiol buvo pasaulio ramsčiais (ir kaip pasaulis iki šiol nesugriuvo?), teisingesnius nei bet kokie išoriniai dėsniai ar sąveikaujančios skirtingos žmonių intencijos.

Taip atrodo baimės banalumas, kuris įžiebia užmojį pertvarkyti daiktus, kai išties užtektų mažos vidinės revoliucijos. Taip atrodo nebanali laimė – kai intensyvaus užmojo pertvarkyti pasaulį nebeįžiebia nei visai kitaip jį pertvarkyti svajojantis kaimynas, nei ne visai laiku savo teisėmis pasinaudojusi jo katė.

Šaltinis: http://www.satenai.lt/2017/04/07/pertvarkyti-daiktus-ar-save/