Parodos „GIMTOJI KALBA nuo 1933-iųjų iki 2008-ųjų“ atidarymas

 

Gerbiamieji!

 

Kviečiame Jus atvykti į parodos „Gimtoji kalba nuo 1933-iųjų iki 2008-ųjų“ atidarymą.

Laukiame Jūsų vasario 11 d. 16 val.

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje.

 

Prieš 75 metus, 1933-aisiais, Kaune pradėtas leisti Gimtosios kalbos žurnalas. Įkvėptas noro „pačią visuomenę kalbos išmokyti“, išaugęs iš Sofijos Čiurlionienės kalbos šeštadienių, subrandintas bendraminčių būrio. Kukliame leidinyje, kuris tada vadintas ne žurnalu, o laikraščiu, nuo pat pradžių siekta aprėpti visas kalbos vartojimo sritis, išmėginti, kaip dabar sakytume, kuo įvairesnius visuomenės kalbinio švietimo ir kalbos normų sklaidos būdus. Dosniai žerta konkrečių patarimų, skelbti terminų ir vietovardžių sąrašai, svarstyti rašybos reikalai, nagrinėta laikraščių kalba, atkreiptas dėmesys į sakomojo žodžio kultūrą, recenzuoti lietuvių autorių ir verstiniai kūriniai, kelti ir tikslinti bendrinės kalbos norminimo kriterijai. Jaunų, išsilavinusių  kalbininkų Prano Skardžiaus, Antano Salio, Petro Joniko, Andriaus Ašmanto ir jų kolegų įžvalgumas, kalbos nuovoka ir  profesinis pasirengimas davė gerų vaisių: skaitytojų gausėjo, Gimtosios kalbos autoritetas augo.

Su viltimi ir gražiais pažadais Gimtosios kalbos rengėjai ir leidėjai pradėjo 1940-uosius. Dabar, skaitydami tų metų pirmojo numerio įžanginį straipsnį, jau žinome, kaip viskas paskui susiklostė. Kalbos darbininkų, kaip ir daugybės kitų žmonių, profesines ir asmenines viltis šluote nušlavė karas ir grįžusi sovietų okupacija... Bet lietuvių šviesuoliai, vos apsipratę su pabėgėlių dalia, nutarė atkurti Lietuvių kalbos draugiją (1946 m. – Vokietijoje, 1950 m. – Jungtinėse Amerikos Valstijose). O gal ir ryžosi ją atkurti kaip tik todėl, kad negalėjo apsiprasti su pabėgėlių dalia?

Gindami prigimtinę teisę kalbėti gimtąja kalba išeivijos kalbininkai ir kultūrininkai žengė dar vieną žingsnį: 1958 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose atkūrė Gimtosios kalbos žurnalą. Pradėdami dirbti buvo kupini ryžto ir gerų norų. Užsienyje atsidūrę kalbininkai suvokė visiškai pasikeitusią lietuvių kalbos padėtį ir išeivių bendruomenėje, ir Lietuvoje. Rašė apie lietuviškų asmenvardžių kraipymą ir jų išsižadėjimą, apie angliškus pertarus ir apie anglų sintaksės įtaką lietuvių kalbai, toliau nagrinėjo iš Lietuvos išsivežtąsias kalbos temas. Ir vis dairėsi į Lietuvą: kokių ten naujų kalbos mokslo veikalų paskelbta, kaip laikosi partijos ir valdininkų mėginami prispausti kalbininkai. Rašė beveik visi tie patys prieškarinės Gimtosios kalbos autoriai: Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas, Leonardas Dambriūnas,  prisidėjo Jonas Martynas Laurinaitis, Petronėlė Orintaitė.

„Ėjo iki 1968-ųjų“, – rašoma apie amerikinę Gimtąją kalbą enciklopedijose ir monografijose. Žurnalo leidyba nutrūko ir dėl lėšų, ir dėl autorių stygiaus, ir dėl to, kad imta abejoti jo paveikumu. Rengėjai ir leidėjai su skaitytojais atsisveikino neprarasdami vilties – gal panašų leidinį ims leisti kuri nors kita organizacija.

Tais pačiais 1968-aisiais, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose Gimtosios kalbos leidyba nutrūko, Lietuvoje vienas po kito ėmė rodytis kuklūs plonyčiai Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuviniai. Jų temos – susirinkimų kalba, parduotuvių kalba, medikų kalba. Nuo 23-iojo sąsiuvinio tas leidinėlis gavo Mūsų kalbos vardą. Atsakomuoju redaktoriumi nuo pat pradžių dirbo Vilniaus universiteto dėstytojas, vėliau docentas, Aldonas Pupkis, kalbininkas, kuriam buvo lemta ilgiausiai vadovauti šiam leidiniui: iki 1989-ųjų pabaigos – Mūsų kalbai, nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų – Gimtajai kalbai.

Mūsų kalba buvo nedidelė, bet ten visko tilpo daug: svarstyti teoriniai kalbos norminimo klausimai, skelbta praktinių patariamųjų straipsnių, spausdintos kalbos recenzijos ir kalbotyros terminų žodynėlis. Mūsų kalboje nevengta tiesiai pasakyti, kodėl vienas ar kitas reiškinys lietuvių kalbai netinkamas: tai rusų kalbos įtaka. Glausta, bet labai informatyvi kronika atspindėjo gyvą Lietuvių kalbos sekcijų veiklą: kalbos šventės, seminarai, diskusijos, ekspedicijos, susitikimai su įvairių kolektyvų darbuotojais.

1989-ųjų pabaigoje Mūsų kalbos leidėjai savo žurnalą patikėjo atkurtajai Lietuvių kalbos draugijai. 1990-ųjų pradžioje pasirodė pirmasis atkurtosios Gimtosios kalbos numeris. Pradėta su viltimi ir pasiryžimu. Kelrodžiu ir pavyzdžiu laikyta prieškarinė Gimtoji kalba. Nuo 1990-ųjų patirta visko. Ieškota ir klysta, tvirtintos ir tikrintos senos tiesos, dairytasi naujų temų, naujų autorių ir naujų skaitytojų, žvalgytasi į užsienio patirtį ir vėl grįžta prie savosios valstybinės lietuvių kalbos reikalų.

Šiandien džiaugiamės, galėdami Gimtosios kalbos viršelyje rašyti: „Eina nuo 1933 metų.“

 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Gimtosios kalbos žurnalo redakcinė grupė