Alfonsas Eidintas. Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur

Neeilinė Alfonso Eidinto knyga

Raimundas Lopata

 

Kadaise vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos, perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleisdamas. Ypač sveikai protaujantys – protingiausieji – skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai jų recenzijas. Deja, tas mano minėtas eruditas nepaaiškino, kaip reikėtų įvardinti tuos, kurie rašo recenzijas.

Atvirai sakant, ambasadoriaus, profesoriaus Alfonso Eidinto eiliniame neeilinės knygos pristatyme dalyvauju ne pirmą kartą. Ir ne tik kaip statistas, bet ir kaip „pristatytojas“. Neslėpsiu – darau tai su malonumu. Esu vedamas ne tik akademinio intereso, bet ir asmeninių motyvų. Jie iš esmės sąlygojami vienos priežasties – gyvenimo kelių persipynimo. Mintyje čia turiu ne tai, kad mano jaunesniajam šešerių metų sūnui patinka truputį vyresnė jauniausnioji Alfonso dukra „panelė Monika“ (taip vadinama mūsų šeimoje), o tai, kad man teko stebėti profesoriaus akademinę veiklą. Taip išsiduodamas iš karto noriu pabrėžti – čia nėra vietos jokiems akademinės mafijos sąmokslams, nukreiptiems į kiek galima didesnę reklamą knygos Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur* pirkimui, kiek į nuoširdžią pagarbą iš esmės pirmajam savo mokytojui pirmosios savo kaip istoriko karjeros kelyje, ir iš esmės kaip asmeninė pastanga nugalėti pavydą.

Išties, taip atsitiko, kad didžiąją dalį profesoriaus akademinės kūrybos man teko stebėti tiesiogiai: iš pradžių kaip istoriko, tiriančio XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių istorijos procesus, po to – kaip istoriko, tiriančio XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją, dar vėliau – kaip istoriko, taikančio politologijos metodus tiriant XX a. vidurio Lietuvos ir lietuvių istoriją, ir dabar – istoriko, taikančio politologinius metodus tam, kad įprasmintų praktinės, asmeninės Lietuvos diplomato, ambasadoriaus veiklos patirtį.

Reikia pripažinti, kad konkretus šio posūkio produktas Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur ypač prasmingas šiandien. Dėl daugelio priežasčių.

Pirmiausia – akademinės, kaip yra įprasta vadinti – mokslinės tiriamosios veiklos poreikių: ne paslaptis, kad tai, ką mes laikome savo rankose, galime vertinti kaip pirmąjį solidų lietuvių bandymą įsiterpti į vis dar vykstantį tarptautinį diskursą diplomatijos konceptualizacijos tema. Man regis, šiame kontekste autorius yra ypač atviras, teigdamas, kad remiantis jaunos lietuviškos diplomatijos patirtimi „tikrina“ Leicesterio universiteto profesoriaus G. R. Berridge (Diplomacy. Theory and Practice) postulatus.

Kita priežastis – edukacinė. Pastaroji svarbi plačiuoju ir siauruoju aspektais. Savo ruožtu platusis aspektas remtųsi bent keliomis nuostatomis. Pirma, kad diplomato, ambasadoriaus darbas turi įgauti tiek visuomeninio skaidrumo, kiek leistų keisti prigijusius stereotipus, esą diplomatas – tai „garbingas šnipas“ ar „garbingas melagis“. Kaip patvirtina Alfonsas Eidintas, apie diplomatus – melagius – galime kalbėti tik žymaus amerikiečių diplomato Čarlzo Boleno terminais. O pastarasis, žinia, sakė, kad yra tik dviejų rūšių diplomatai melagiai – tie, kurie sako, kad po kelių degtinės butelių jie negirtėja ir tie, kurie sako žinantys, kaip derėtis su rusais. Antra, kad diplomatas, ambasadorius, ne tik įgyvendina savo šalies politiką, bet ir vadovauja komandai, ūkiui, pagaliau turi asmeninį gyvenimą. Galiausiai, trečia, kad apskritai įrodytų, jog ambasadorius tarptautiniuose santykiuose ir užsienio politikoje vis dar reikalinga figūra. Čia turiu omenyje ir diskusijas, beje, prieš trisdešimt metų įkaitintas Vilniaus universiteto garbės piliečio Zbigniewo Brzezinskio, teigusio, kad ambasadoriaus funkcijas galime atlikti naudodamiesi moderniomis technologijomis (internetas, elektroninis paštas ir pan.).

Siaurąja prasme mintyje aš turiu universitetinio mokymo procesą, kuriam, atvirai prisipažinsiu, vis dar trūksta originalių, nacionaline kalba parašytų veikalų užsienio politikos ir diplomatijos tema. Alfonso Ambasadorius, neabejoju, turėtų tapti parankinė knyga ir būsimiems ambasadoriams bei jų šeimų nariams. Šį dalyką ypač būtina pabrėžti ir įvertinti profesoriaus pastangas mesti savotišką iššūkį knygoje cituojamam Erikui Klarkui, pastebėjusiam, kad Ambasadoriaus žmona yra dar neapdainuota diplomatinės sagos herojė.

Trečioji priežastis – memuaristika. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad memuaristikai tiek platusis skaitytojų ratas, tiek ypač tyrėjai visais laikais jautė ypatingą, gal net kartais nesveiką potraukį. Pirmieji trokšta įaudrinti savo vaizduotę pikantiškomis detalėmis, kiti nori naujų faktų saviems tyrimams. Drąsiai galime pasakyti, kad ir vieni, ir kiti Ambasadoriuje ras, ko trokšta.

Pagaliau, ketvirta priežastis – tai, apie ką pastaruoju metu vis dažniau kalbame – nacionaliniai interesai. Čia kalbame apie vietines diskusijas dėl reikalo permąstyti Lietuvos užsienio politikos prioritetus, bandyti juos išdėlioti ilgesnėje ir platesnėje laiko perspektyvoje, atsakant į principinį klausimą – kaip išlaikysime Lietuvos politinį subjektiškumą. Ir šiame kontekste kai kurios autoriaus mintys yra vertos ypatingo dėmesio.

Reziumuojant galiu pasakyti, jog neabejoju, kad Alfonso Eidinto Ambasadorius jau tapo iššūkiu ir paskatu tiems, kurie tiria šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką ir diplomatiją bei diplomatiją apskritai. Čia negalime nusileisti – šiandien turi, sakau savo jauniesiems doktorantams, parašyti daugiau negu Eidintas – bent jau kiekybiškai. Ir nedelsiant. Raginu taip, nes neabejoju, kad profesorius neatsitiktinai knygos paantraštėje užrašė Tarnyba savo valstybei svetur. Supraskite – laukite Ambasadoriaus tęsinio – Tarnyba savo valstybėje namie, tėvynėje.

 

Mokslo Lietuva, 2004 02 05