0
Aprašymas

Juzefas Ignacas Kraševskis gimė 1812 m. Varšuvoje. Baigė Svisločės gimnaziją ir 1829 m. pradėjo mokytis Vilniaus universitete, kurį baigti sutrukdė sukilimas bei universiteto uždarymas. 1831 m. buvo suimtas ir daugiau kaip metus praleido rusų kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo liko Vilniuje ir įsitraukė į miesto istorijos studijas. 1835–1859 m. gyveno Voluinėje, tačiau itin glaudūs ryšiai su Lietuvos sostine nenutrūko ir tuomet. Čia ėjo Kraševskio leidžiamas vienas populiariausių ano meto intelektualų žurnalų „Athenaeum“, pasaulį išvydo ir pirmosios autoriaus knygos. 1859–1863 m. gyveno Varšuvoje, nuslopinus sukilimą emigravo į Vakarus. Ilgai gyveno Drezdene, mirė Šveicarijoje 1887-aisiais. Visada pasižymėjo nepaprastu darbingumu bei aktyvumu įvairiose veiklos srityse. Gyvendamas Ukrainoje rūpinosi mokyklų reikalais, buvo Žitomiro teatro direktorius, Varšuvoje redagavo populiarų dienraštį „Gazeta Codzienna“. Net sulaukęs senyvo amžiaus, Drezdeno laikotarpiu pasinėrė į nelegalią politinę veiklą, rėmė lenkų ir lietuvių išsivaduojamąjį judėjimą. Už tai antrąsyk gyvenime atsidūrė kalėjime. Tik dabar ne rusų, bet prūsų. Treji su puse metų, praleistų Magdeburgo kalėjime, pakirto rašytojo sveikatą ir išėjęs į laisvę jis netrukus mirė.

      Juzefas Ignacas Kraševskis – vienas produktyviausių ir darbščiausių autorių ne tik XIX a. Lenkijoje ar Lietuvoje, bet ir šiuolaikinėje pasaulinėje literatūroje. Lietuvos mokslo istorijoje jo darbai užima svarbią vietą greta Joachimo Lelevelio, Juozapo Jaroševičiaus, Igno Onacevičiaus, Teodoro Narbuto ir Simono Daukanto. Kraševskį domino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – jos jis ėmėsi pirmiausia kaip savo gimtosios šalies istorijos. Tai rodo, kad autorius buvo iš tų XIX amžiaus visuomenės sluoksnių, kuriems lietuviškumas pirmiausia reiškė priklausymą LDK piliečių palikuoniams, vis dar pripažįstantiems tą senovišką tradicinę vertybę, bet kalbantiems ir rašantiems lenkų kalba. Kaip tikras romantizmo laikų istorikas jis pateikia istoriją kaip praeities paveikslą, jos balso aidą, buvusio gyvenimo atvaizdą, o ne pavadinimų sąrašą ar chronologinę lentelę. Jis rašė: „Istorijos, kurią pridengė užmaršties šydas, fone iškyla tie iš įvairiaspalvių spindulių austi padavimų rūmai, tikri oro reiškiniai, panašūs į tuos, kuriuos jūroje regi buriuotojai. Juose atgyja seni sugriuvę pastatai, švytintys tūkstančiais spalvų, apgaulingai spindintys, bet nuostabūs. Po rožiniu padavimo apdaru slypi gili senoji išmintis, jos žilas plaukas. Didis orumas, didelis saikingumas čia keistai jungiasi su turtinga poetine vaizduote. Ką palietė padavimas, tą pavertė idealiu, įvykiai įgavo kūną, epochos virto žmonėmis, amžiai susispaudė į metus, tautos pakilo iš kapų ir įasmenino matomus žmones. Iš mirusių istorinių liekanų tauta sugebėjo sukurti save, sukurti istoriją“. Kraševskis puikiai suvokia, kuo padavimas skiriasi nuo istorinio fakto, jis ištisai cituoja dideles šaltinių ištraukas, mėgaujasi jų poezija ir išmintimi, ieško tautos dvasios bruožų ir jos pirmykščio gyvenimo liudijimų. Tarytum vedžiotų skaitytoją po istorinių paveikslų galeriją leisdamas praeičiai kalbėti pačiai už save.

    Veikalas „Lietuva. Senovės istorija, teisė, kalba, tikėjimas, papročiai, patarlės, padavimai ir t. t.“ sukurtas remiantis kronikomis, bulėmis, privilegijomis, raštais, Petro Dusburgiečio, Johaneso Voigto, Jano Dlugošo, Igno Danilavičiaus, Mykolo Balinskio, Teodoro Narbuto, Alberto Kojelavičiaus-Vijūko, Motiejaus Strijkovskio ir daugelio kitų kūriniais kritiškai vertinant jų teiginius ir žinias. Jame išnagrinėti lietuvių kalbos kaip vienos seniausių, nepaprastai turtingos ir savitos, kilmės, raidos aspektai. Ypač vertingas autoriaus požiūris į lietuvių kalbą kaip į neišsemiamą tautos praeities, jos dvasinių lobių, istorijos pažinimo šaltinį. Turiningi veikalo skyriai apie Lietuvos teisės ištakas, lietuvių genčių pasaulėžiūrą, religiją, mitologiją, papročius, tautosaką, dainas, patarles, padavimus. Veikalą vainikuoja priedas – dvidešimt Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškų, privilegijų, su Lietuva susijusių popiežių bulių, Kryžiuočių ordino magistrų raštų ir kitų dokumentų originalų tekstai.

     Pirmojoje dalyje rašoma apie Lietuvos priešistorę, lietuvių tautą sudarančių genčių gyventas teritorijas, kritiškai nagrinėjamos genčių kilmės teorijos, gentinė gimininė istorija dėstoma pasiremiant padavimais, legendomis, gretimų valstybių, pirmiausia vokiečių ir lenkų, kronikomis. Šioje dalyje pateikiama daug vertingų žinių apie Lietuvos teisinės sistemos užuomazgas ir raidą, tikėjimą, religines apeigas, papročius, buitį, tautosaką, dainas, patarles, padavimus, surinkta daugiau kaip pusšimtis senovės lietuvių dainų, keli šimtai patarlių.

     Antroji dalis yra metraščio pavidalo Lietuvos istorija nuo XIII amžiaus pradžios iki 1386 metų. Čia plačiai atsispindi Lietuvos valstybės formavimosi procesas, lietuvių užkariavimai Rusioje, Mindaugo, Vytenio, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos laikai ir svarbiausi įvykiai. Autorius ypač įtikinamai grindžia teiginį, kad ne kas kitas, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sustabdė mongolų-totorių ordų antplūdžius, palaužė  Kryžiuočių ordino galią.

Viename svarbiausių Kraševskio veikalų „Lietuva. Senovės istorija, teisė, kalba, tikėjimas, papročiai, patarlės, padavimai ir t. t.“ atgaivinama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė atmintis. Šis veikalas yra puikus žinių šaltinis istorikams, istorija besidomintiems žmonėms, nes daugelis dokumentų, kuriais naudojosi autorius, iki mūsų dienų neišliko.

KNYGOS TURINYS

KNYGOS IŠTRAUKA „Tikėjimas. Žyniai ir religinės apeigos”

PLAČIAU APIE AUTORIŲ – VLE.LT  

Parašykite atsiliepimą

Naujos Knygos