Wladyslaw Wielhorski dienoraštis

Aprašymas

W. Wielhorskio dienoraštis – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas 1915–1917 metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija), yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pasak knygos autorių, pirmą kartą publikuotas dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas, ir kaip gražus tekstas.

Publikuojamo dienoraščio originalas, parašytas lenkų kalba ir į lietuvių kalbą išverstas Irenos Aleksaitės, reikalauja archeografinių paaiškinimų. Pirmiausia, rankraštis yra labai tvarkingas, net susidaro įspūdis, kad tekstas į sąsiuvinius buvo perrašytas iš juodraščio. Daugiau išbraukimų ir taisymų atsiranda tik penktojo sąsiuvinio gale. Todėl ruošiant lietuvišką leidimą nuspręsta versti jau sutvarkytą tekstą, nežymint autoriaus atliktų pataisų. W. Wielhorskis į dienoraščio sąsiuvinius įklijavo įvairių dokumentų ar laik­raščių iškarpų, kurie taip pat buvo išversti į lietuvių kalbą. Kai kurias sąvokas, terminus ir sentencijas autorius rašo rusų, vokiečių ar lotynų kalba, tokiais atvejais vertime palikta originali – rusiška, vokiška arba lotyniška rašyba. Jei tekste vartojamas lenkiškas atitikmuo, jis išverstas į lietuvių kalbą.

Rankraštyje dauguma minimų asmenvardžių rašomi lenkiškai, vertime nuspręsta lietuviškus vardus ir pavardes, kurių rašybos tradicija yra nusistovėjusi, rašyti lietuviškai, o užsienietiškus, tarp jų ir lenkiškus, asmenvardžius gramatinti – palikti autentiškus ir pridėti lietuviškas atitinkamo linksnio galūnes. Ši nuostata taikoma ir iš Lietuvos kilusių asmenų, pavyzdžiui, Lewoniewskių, kurių pavardžių rašybos variantai lietuviškoje spaudoje įvairuoja, asmenvardžiams.

Kiek mažiau problemų kilo dėl vietovardžių rašybos. Žemaitiškus toponimus W. Wielhorskis dažniausiai užrašė iš klausos, jie paprastai yra lietuvių kalbos kilmės, tačiau pasitaikė, kad tas pats vietovardis rankraštyje pavadinamas ir kitokiu žodžiu. Spausdinamame tekste vietovardžiai rašomi pagal šiuolaikinės lietuvių kalbos rašybos taisykles. Jeigu oficialus vietos pavadinimas šiandien yra pakeistas arba nepavyko nustatyti minimo toponimo lietuviško atitikmens, pagal galimybes išnašoje pateikiamas paaiškinimas. Stengiamasi pateikti kuo tikslesnę informaciją, atsižvelgiant į to meto, t. y. iki 1914-ųjų, administracinę vietovės padėtį.