In memoriam Liudas Pilius (1949–2015)

2015 m. birželio 1 d.

In memoriam Liudas Pilius
(1949–2015)

2015 m. gegužės 28 d. netekome redaktoriaus, leidėjo, enciklopedininko Liudo Piliaus. Tai buvo ne tik geras ir rūpestingas, save ir kitus gerbiantis vadovas, bet kartu ir bičiulis, draugas, gebantis suprasti, užtarti, padrąsinti kolegas, o reikalui esant prabilti ir griežčiau. Jis turėjo jautrų, subtilų kalbos ir humoro jausmą, pats taikliai valdė žodį, todėl nenuostabu, kad visą gyvenimą buvo susijęs su lietuvių kalba, literatūra ir knygų leidyba. Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo vadovaujamą darbą.

Liudas Pilius – Vilniaus universiteto absolventas, 1972 m. baigęs lietuvių filologijos studijas. Nuo 1967 m. studijuodamas universitete vaidino studentų dramos teatre. 1980–1984 m. dirbo „Vagos“ leidykloje, buvo Lietuvių literatūrinio palikimo redakcijos vedėjas. Atgaivino knygų seriją „Lituanistinė biblioteka“, suredagavo, parengė spaudai, sudarė daug lietuvių rašytojų ir poetų knygų (Kazio Borutos „Lyrikos“ rinktinę, Vinco Mickevičiaus‑Krėvės veikalą „Dangaus ir žemės sūnūs“ ir daugelį kitų), parašė komentarų ir paaiškinimų.

1986–1991 m. Liudas Pilius buvo „Vyturio“ leidyklos vyriausiasis redaktorius. 1991–1996 m. – leidyklos „Amžius“ direktorius.

Kitas reikšmingas Liudo gyvenimo etapas prasidėjo 1996 m., kai jis tapo „Lietaus“ leidyklos direktoriumi. Čia jo rūpesčiu išleista nemažai grožinės verstinės literatūros vaikams ir jaunimui.

Nuo 2004 m. Liudas dirbo Mokslų ir enciklopedijų leidybos institute moksliniu redaktoriumi, 2005 m. tapo Filosofijos, teologijos ir filologijos redakcijos, kurioje dirbo labai įvairių mokslo sričių specialistai, vedėju. Jo vadovaujama redakcija rengė filosofijos, teologijos, religijotyros, literatūros, literatūrologijos, kalbotyros mokslų straipsnius „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“. Šiam skyriui jis vadovavo iki pat enciklopedijos rengimo pabaigos. Kaip enciklopedija apima daugelį mokslo ir gyvenimo sričių, taip ir Liudas buvo įvairiapusis, didelės erudicijos ir plataus akiračio asmenybė. Jį buvo galima sutikti ir teatre, ir koncerte, ir krepšinio rungtynėse, išvysti miške su pilna pintine grybų ar vidury ežero valtelėje su meškere rankose.

Žmogaus nebėra… Jis išliks tik mūsų atmintyje ir širdyse kaip šviesi ir šilta asmenybė, o jo darbus mums liudys daugybė jo parengtų ir išleistų knygų.

Mirtis yra niekas…

Aš tik išėjau į gretimą kambarį.

Aš esu aš, jūs esate jūs.

Aš jums tebesu tas pats, kas visada buvau.

Vadinkite mane vardu, kuriuo vadinote visada.

Kalbėkit su manim kaip visada.

Nekalbėkit kitaip nei visada:

nei iškilmingai, nei liūdnai

Tebesijuokite iš tų pačių dalykų,

iš ko juokdavomės būdami drauge.

Melskitės, šypsokitės, galvokit apie mane,

melskitės už mane,

kad mano vardas būtų ištartas

taip kaip visuomet, be jokios ypatingos intonacijos,

be šešėlio dvelksmo.

Gyvenimas lieka toks pat, koks buvo visuomet.

Siūlė neperkirpta.

Kodėl negalėčiau pasilikti jūsų mintyse?

Nejau vien todėl, kad esu jūsų neberegimas?

Aš nesu toli išėjęs,

Esu tik kitoje savo kelio pusėje.


(Charles Péguy, vertė Danutė Valentukevičienė)

Kolegos iš Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro