Kūrybinių darbų konkursas „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Naujos tradicijos pradžia?

Straipsnio autorė Rita URNĖŽIŪTĖ
Šaltinis Pasaulio lietuvis

Dar vienas konkursas kalbos tema?

Lietuvoje rengiama daugybė konkursų, viktorinų, varžytuvių – įvairios tematikos, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms. Tokių renginių, ypač vykstančių virtualiose erdvėse, pagausėjo pandemijos metais. Ko gero, tai lemia ir noras paįvairinti ribojimų suvaržytą kasdienybę, ir poreikis kompensuoti gyvų renginių stygių.

Nemaža konkursų, viktorinų, varžytuvių rengiama lietuvių kalbos, literatūros, tautosakos temomis. Kartais net klausiama – ar ne per daug, ypač mokyklose? Ar tie konkursai ir viktorinos nekopijuoja vieni kitų, ar jie patrauklūs ir įdomūs?

Apie visa tai šių metų pradžioje keliuose nuotoliniuose susitikimuose daug diskutavo dviejų visuomeninių organizacijų – „Lituanistų sambūrio“ ir Lietuvių kalbos draugijos – valdybų nariai, į šiuos pokalbius pasikvietę ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovų. Diskusijų tikslas buvo išsiaiškinti, ar reikia dar vieno – kitokio – konkurso kalbos tema. Daug svarsčius ir tarusis nuspręsta – reikia. Tad vasario 21-ąją, Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, buvo paskelbtas kvietimas dalyvauti kūrybinių darbų konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“.

Kuo šis konkursas kitoks? Labai svarbus pavadinimo žodis – istorijos. Organizatoriai tikėjosi, kad žmones sudomins prašymas papasakoti savąją – asmeninę, ypatingą – istoriją, susijusią su lietuvių kalba, atskleisti savo santykį su kalba, pamąstyti apie jos vietą ir vertę pasaulyje ir žmogaus gyvenime.

Neapsiribota vien mokykla – dalyvauti konkurse kviesti ir 5–12 klasių mokiniai, ir suaugusieji. Neapsiribota vien Lietuva – laukta ir užsienyje gyvenančių dalyvių darbų. Nekelta griežtų žanro ir formos reikalavimų. Skelbta, kad laukiami darbai – laisvos formos rašytiniai tekstai. Tai galėjo būti novelės, esė, pokalbiai, laiškai, miniatiūros, daugialypiai pasakojimai. Svarbiausi vertinimo kriterijai nusakyti taip: originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas.

Siųsti darbus buvo prašoma iki gegužės 7-osios, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Darbų laukta nerimaujant: ar žmones patrauks konkurso idėja, ar atsiras norinčių kitaip – asmeniškai – papasakoti apie save ir kalbą.

Darbai pranoko lūkesčius

„Konkurso apie kalbą dalyvių darbai pranoko mūsų lūkesčius“, – pasibaigus konkursui apibendrino vertinimo komisijos narė, Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Baltakienė (Kūrybinis konkursas „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ – pirmasis, turiningas, tarptautinis. – Gimtoji kalba, 2021 m., nr. 6, p. 29–31).

Kartu su kitomis komisijos narėmis – Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ lietuvių kalbos dėstytoja, mokytoja eksperte Daina Alksne, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininke Rita Černiauskiene ir šių eilučių autore – Irena skaitė, grupavo, vertino gautus dalyvių darbus. Lengviausia buvo suskirstyti juos į amžiaus grupes – mokinių ir suaugusiųjų. Šiuos darbus galėjai padalyti į dar dvi grupes – iš Lietuvos ir iš užsienio. O toliau jau visi pasakojimai vedė kiekvienas savo takais: apie pačią kalbos prigimtį, įdomius kalbos bruožus ir jos kaitą, apie buvimą su lietuvių kalba Lietuvoje ir svetur, apie kūrybą kalba ir kalbos kūrybą.

Vienų darbų autoriai panardino į savo šeimos ir giminės istorijas, kuriose įsispaudė ir Lietuvos istorijos pėdsakai – tremtys, karai, pasipriešinimo kovos, emigracija, kolektyvizacija. Kintančių laikų ir kintančios mąstysenos ženklu gali būti vienas vienintelis žodis, kaip antai Romualdos Žilinskienės pasakojime veiksmažodis pasipjauti: „Vyšnios buvo vienos iš brangesnių uogų. […] Vienais metais Marijampolės turguje rusės, atvažiavusios iš Kaliningrado srities, daug pigiau pardavinėjo vyšnias nei vietinės kaimietės. Taigi tą rugpjūtį atsirado konkurenčių, iš kurių pirkdavo ne po litrą, kelis, o iš karto – visą kibirą, nes pigiau. Mūsų pardavėjos jų klausinėjo, kodėl taip pigiai parduodančios. Juk vien suskinti uogas šitoks vargas! „Koks čia vargas? Pasipjovei medį ir skink“, – pusiau rusiškai, su vienu kitu lietuvišku žodžiu paaiškindavo pardavėjos smalsuolėms. Tokį žodį ir vartojo: pasipjovei. Taigi, pasirodo, niekas ten nesivargino karstytis po medžius. Medį nupjauna, nuskina uogas ir palieka, eina prie kito arba į kitą sodybą. O ten tuščių sodybų netrūko… „Žinoma, nei sodinti, nei prižiūrėti. Taip ir elgiasi, kai ne savo“,– apibendrindavo pasakotojos ne šeimininkišką, o vienadienį požiūrį į turtą.“

Kiti pasakojo apie gyvenime sutiktų žmonių žodžio šviesą. Išskirtiniame dzūkiškai parašytame Irenos Verseckienės pasakojime viena šviesiausių akimirkų – kad užsienyje gyvenanti jaunystės draugė nepamiršo savo kalbos: „Oi, vaikel. Man tokis dzeuksmas paėmė, kap ušgirdau, kad jy gražei lietuviškai ir dar mūs, dzūkų šnektu, šneka. Nieko jy nepamiršo. Nei tėvų žemės, nei sodzeus, nei kalbos, nei many… Girdzis toj amerikoniška meliodija, betgi ūtarka – mūs…“

Atsidūrus svetur kalba tampa stipriausia gija, jungiančia su tėvyne. O kartais, kaip rašo Scholastika Kavaliauskienė, – net vaistu: „Tu iš manęs gal pasijuoksi – juokis, tik kitiems nepasakok. Kai negaliu užmigti, aš imu pieštuką, popieriaus ir rašau lietuviškus žodžius. […] Rašau paprasčiausius žodžius, tuos, kurie mane lydėdavo kiekvieną dieną. Ir ne tik tuos, ir retesnius prisiminusi tarsi iš gilaus šulinio pasemiu ir padedu ant popieriaus… Pavadinimus miestų, kaimų, ežerų, upių… ką tiktai prisimenu.“

Gyvenantys svetur ir pačioje Lietuvoje savo tėvynę gali matyti skirtingai. O gal tik atrodo, kad skirtingai? „Lietuvos yra dvi. Viena – tavo, kita – mano. Tavoji spalvingesnė. Tavo Lietuvoj tebegyvena Vytautas ir Mindaugas, ir Gediminas… Tavo Lietuvoj atgyja Perkūnas, Austėja, Žemyna ir Laima… Joje vis dar gyvi partizanai ir knygnešiai… Manoji Lietuva kiek paprastesnė. Mano Lietuvoj žmonės slepia savo šviesius veidus po medicininėmis kaukėmis, atrodo šiek tiek paniurę ir pavargę, o kartais kupini vilties… Mano Lietuvoj vaikai nebemoka matematikos… Čia kuriasi verslai ir žlunga, ir kuriasi nauji… Bet kai rašau tau laiškus, tavo Lietuva ir vėl tampa manąja. Kai pasakoju tau, kaip tolimi tavo ir mano protėviai garbino žaltį, kai mąstydama apie Kudirką užsimenu, jog buvo laikai, kai lietuviai gėdijosi savo kalbos, kai prisimenu, kaip praradome ir atgavome Vilnių, suprantu, kad mano Lietuva tėra vienas tavo Lietuvos atspalvių…“ (Laineda Vainauskaitė).

Kalba jungia ne tik erdvės, bet ir laiko skiriamus žmones, ištisas kartas: „Tai mano kalba, ateinanti iš šimtmečių rūko, iš neužmirštos praeities akimirkų, iš sąmonės kloduose užkoduotos neįsisąmonintos patirties. Kalba, kuria kalbėjo tie, kurių jau šalia nėra, kuria kalba mano vaikas ir kuria, tikiuosi, dar kalbės ne viena karta“ (Aušra Lukšaitė-Lapinskienė).

Skaitykite visą straipsnį >>>

Nuotraukoje: iš kairės – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė.