„Mažosios Lietuvos enciklopedija“ jau internete

Danutė Valentukevičienė,

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnioji mokslinė redaktorė

XXI a. pirmąjį dešimtmetį išleista „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (t. 1–4, Vilnius, 2000–2009) išaugo savo popierinį rūbą ir skaitmeniniu formatu atgijo internetinėje erdvėje. Šis mokslinis informacinis leidinys buvo rengiamas ir leidžiamas bendromis išeivijos ir Lietuvos specialistų bei talkininkų jėgomis (t. 1–4, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000–2009).

Mokslinio leidinio apie Mažąją Lietuvą idėja kilo išeivijoje dar 1983 m. Ją bandė realizuoti Martynas Gelžinis, pradėjęs rengti veikalą „The Problems of Lithuania Minor“ (Mažosios Lietuvos problemos), kurio pats nespėjo išleisti. Jo pradėtas darbas davė impulsą plėtoti šią veiklą ir įgavo konkretų pobūdį, kai 1995 m. Čikagoje įvykusiame Mažosios Lietuvos fondo suvažiavime buvo nutarta leisti enciklopediją ir tuometinis fondo pirmininkas Kanados mažlietuvis kalbininkas prof. dr. Vilius Pėteraitis (1914–2008) išeivijoje organizavo medžiagos rinkimą. Po metų su glėbiu straipsnių, spaudos leidinių, iliustracinės medžiagos V. Pėteraitis atvyko į Lietuvą, į Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą, kur rado palaikymą ir gerą dirvą atvežtai idėjai auginti. Enciklopedijai rengti tuometinis direktorius Zigmas Pocius įsteigė redakciją, buvo suburtas mokslo darbuotojų kolektyvas, į darbą įsitraukė Lietuvos akademinė bendruomenė, didžiulis talkininkų būrys. Pirmosiose enciklopedijos rengimo gretose atsidūrė akademikas prof. habil dr. Zigmas Zinkevičius, prof. habil. dr. Domas Kaunas, Mažosios Lietuvos tyrėjas architektas dr. Martynas Purvinas, enciklopedininkas dr. Vytautas Matulevičius, Vytautas Gocentas, Vytautas Kaltenis, dešimtys kitų mokslininkų ir kraštotyrininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, kitų Lietuvos miestų. Finansinių išteklių telkimu rūpinosi Mažosios Lietuvos fondas, prisidėjo Lietuvos valstybinės ir privačios institucijos, asmenys kitose valstybėse, kur atsirado Mažosios Lietuvos bičiulių.

Išleidus keturtomę enciklopediją ilgametis sistemingas Mažosios Lietuvos fondo ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro bendradarbiavimas nenutrūko. Pirmo leidinio sėkmė įkvėpė tolesniems darbams. Baigiant leisti enciklopediją, Mažosios Lietuvos fondo tuometinio pirmininko Viliaus Algirdo Trumpjono (1936–2012) iniciatyva atgaivinta anksčiau jau sklandžiusi idėja parengti vientomį leidinį, išleisti jį anglų kalba, kad jis būtų prieinamas išeivijoje gimusiems mažlietuvių palikuonims, kalbantiems ir skaitantiems jau nebe lietuviškai. Toks vientomis „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ buvo parengtas ir 2014 m. išleistas anglų, 2015 m. lietuvių, 2018 m. vokiečių kalbomis. 

Tačiau išeivijoje plėtotas Mažosios Lietuvos atminties įamžinimo projektas ir tuo dar nebuvo baigtas.  Enciklopedijos leidėjai ilgalaikėje perspektyvoje matė gyvą, įvairiomis formomis saugomą krašto istoriją. Atsiradus ir sparčiai kintant informacinėms technologijoms, imta galvoti apie enciklopedijos perkėlimą į elektronines laikmenas. Šios idėjos įgyvendinimu nuo 2014 m. energingai rūpinosi tuometinis Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas prof. Jurgis Arvydas Anysas. Jis įtikino Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorių Rimantą Karecką tęsti bendradarbiavimą toliau plečiant enciklopedijos pasiekiamumo ribas. Kurį laiką dar svarstyta, kokia forma ir kokiose laikmenose turėtų būti išsaugotas leidinys. Paskutinės detalės aptartos 2017 m. pavasarį, naujajam Mažosios Lietuvos fondo pirmininkui išeivijos evangelikų kunigui dr. Valdui Aušrai atvykus į Lietuvą. Tada galutinai sutarta dėl internetinės laisvos prieigos enciklopedijos kūrimo. Šiandien, po trejų intensyvus darbo metų, turime rezultatą – „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ jau internete. Visas keturių jos tomų turinys – apie 12000 straipsnių, 8500 iliustracijų, rengėjų ir leidėjų pratarmės, aukotojų, autorių, leidėjų, rengėjų, iliustracijų pateikėjų sąrašai – internetinėje svetainėje www.mle.lt. 

Pristatome naujos formos enciklopediją kaip gyvą organizmą, turintį galimybę augti, tobulėti, keistis. Rengdami internetinę versiją mes jau taisėme pastebėtas klaidas, kai kuriuos faktinius netikslumus, panaujinome biografinius ir kitus aktualius duomenis. Vis dėlto kiekvienas leidėjas žino, kad nėra tobulo kūrinio ir kiekvienas naujas žvilgsnis pastebi vis kitus dalykus, kuriuos reikėtų padaryti kitaip. Todėl kviečiame kiekvieną iš jūsų tapti šio proceso dalyviais. Prašom bendradarbiauti – skaityti, vertinti, siūlyti, taisyti ir populiarinti naująją svetainę, skleisti žinią apie ją draugams, pažįstamiems, kolegoms, o savo pastabas siųsti elektroninio pašto adresu: danute.valentukeviciene@melc.lt. Ypač pageidautini pastebėjimai dėl dalykų, kuriuos metams bėgant reikia naujinti, kaip antai, gyvų žmonių biogramos, pokyčiai veikiančiose įstaigose, organizacijose, nauji svarbūs aprašomų faktų atradimai, vietų, datų patikslinimai ir kita. Tačiau yra viena sąlyga, kurios laikėmės rengdami skaitmeninę versiją, ir kurios reikėtų nepamiršti – ką nors taisydami turime nenukrypti nuo svarbiausios šio veikalo iniciatorių ir leidėjų nuostatos, kuri išsakyta enciklopedijos leidimo iniciatoriaus ir organizatoriaus prof. dr. Viliaus Pėteraičio I tomo Pratarmėje: "Išskirtinė šio leidinio svarba – tai galimybė įamžinti nykstantį ar jau prarastą lietuvininkų, prūsų ir kuršių kultūros paveldą, turintį neįkainojamą vertę ne tik lietuvių ar kitų baltų, bet ir visos Europos kultūrai. Šioje enciklopedijoje pirmenybė teikiama tam, kas lietuviška, prūsiška, kuršiška, baltiška. Iškeliami Mažosios Lietuvos ir Tvankstos gyventojų autentiški ir išskirtiniai bruožai, jų ypatumai ir savitumas." (žr. https://www.mle.lt/pratarme).

Džiaugiamės ir didžiuojamės Mažosios Lietuvos Fondo valdyba, visais Fondo nariais ir aukotojais, kurie turėjo tikslą, juo tikėjo ir nenuleido rankų, kai bėgantis laikas daug ką keitė, retindamas bendražygių gretas. Visas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ kelias – nuo idėjos iki kelių versijų sukūrimo ir išleidimo yra pavyzdys, ką gali žmonės, užsikrėtę Tėvynės meilės, šviesaus ir veiklaus patriotizmo virusu. Jie savo užsidegimu ir rūpesčiu įamžinti tėvų ir protėvių dvasinį palikimą užkrėtė daugybę žmonių abipus Atlanto. 

Prie leidinio skaitmeninimo dirbo tik nedidelis būrelis Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro redaktorių (Virginija Budrikienė, Mindaugas Karaciejus, Rūta Sližytė, Danutė Valentukevičienė) ir informacinių technologijų specialistų (Adomas Karnišauskas, Vytautas Simaitis). Tačiau mintyse mes nuolat buvome drauge su visais „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengėjais Lietuvoje ir pasaulyje – autoriais, redakcinių kolegijų nariais, konsultantais, rėmėjais, talkininkais, buvusiais redakcijos darbuotojais – visais, kurie bet kokiu būdu prisidėjo prie šio didelio leidinio rengimo. Prisimindavome ir minėdavome visus, kurie kūrė, rašė, taisė, mokė, barė ir kreipė teisinga linkme, visus, kurie prisidėjo pinigais, iliustracijomis, patarimais, tiesiog geru žodžiu. Stebėjomės jų išmintimi, patirtimi, kantrybe, sėmėmės iš jų neišsenkančių šaltinių ir dėkojome, dėkojome...  Deja, kai kuriems jau esantiems Amžinybėje. Ieva Adomavičienė, Ieva  Andruškevičienė, Vaclovas Bagdonavičius, Algirdas Gaigalas, Ieva Jankutė, Albertas Juška, Vytautas Kaltenis, Vacys Milius, Vilius Pėteraitis, Vilius Algirdas Trumpjonas, Kurtas Vėlius, Angelė Vyšniauskaitė, Zigmas Zinkevičius ir dauglis kitų – tai jie, mūsų Nepamirštamieji, statę paminklą Mažajai Lietuvai. Taip jau yra, kad žmogus išeina, bet jo darbai ir atmintis lieka, kaip išlieka ir jų pastatyti paminklai.