Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose

2018 m. lapkričio 26 d.

Straipsnio autorius Arthur Hermann, vertė Danutė Valentukevičienė
šaltinis  Annaberger Annalen 26/2018

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose. Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2017. 814 S. ISBN 978-5-420-01790-6

 

Dokumentų rinkiniai yra sausa medžiaga, vis dėlto nė vienas istorikas negali be jų apsieiti, kadangi jie pateikia lengvai prieinamus svarbius šaltinius.

Jau 1991 istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas ir politologas Raimundas Lopata paskelbė 1917–1918 metų Lietuvos Tarybos dokumentus.[1] Dabar, Lietuvos nepriklausomybės šimtųjų metinių jubiliejaus proga, tie patys sudarytojai paskelbė platesnį ir papildytą 1914–1920 metų dokumentų rinkinį. Čia sudėti visi 1917–1920 metų Tarybos protokolai ir dar pridėta daugybė Lietuvos konferencijų, partijų ir grupuočių atsišaukimų bei deklaracijų nuo karo pradžios iki Tarybos įkūrimo 1917 m. rugsėjį. Į rinkinį sudėti 72 dokumentai – posėdžių protokolai ir rezoliucijos – atskleidžia komplikuotą šalies kelio į nepriklausomybę politinį procesą. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvos deputatai Rusijos Dūmoje dar gana nedrąsiai reikalavo autonomijos lietuvių gyvenamų Gubernijų ribose ir Prūsų Lietuvos daliai. Karo metais daugybėje lietuvių konferencijų ir sueigų, kurios daugiasia vyko užsienyje, savo tautinės valstybės atkūrimo reikalaujantys balsai skambėjo vis garsiau. Kai 1917 metų viduryje vokiečių politikai nusprendė tuo metu Rusijos užimtoms sritims suteikti valstybinį savarankiškumą, kad jos teisiškai išsivaduotų iš Rusijos imperijos pančių, Lietuvos inteligentija taip pat panoro neprarasti šios galimybės. Buvo daugiau ar mažiau svarstoma, ar būsimoji valstybė sudarys sąjungą su Lenkija, ar susisaistys su Vokietijos imperija, ar geriau būtų monarchija, ar parlamentine demokratija. Lietuvių tautinis judėjimas niekada neketino atnaujinti sąjungą (uniją) su Lenkija, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo galimybė niekada nebuvo svarstoma. Kurį laiką Tarybai buvo priimtina Vokietijos imperijos siūloma parama ir ji ruošėsi paskelbti konstitucinę monarchiją, bet Vokietijai pralaimint toks variantas atkrito. Tik dabar nukrito visi karinės okupacinės valdžios suvaržymai, dėl kurių Taryba buvo ne tik ignoruojama, bet ir smarkiai trukdoma jos veikla. Todėl Taryba galėjo tik 1918 m. gale sudaryti laikinąją vyriausybę. 1919 viduryje ji paskyrė valstybės prezidentą ir pasiruošė Steigiamajam seimui, kuris susirinko 1920 gegužę ir nepaisydamas visų sunkumų bei kovų už nepriklausomybę pradėjo veikti; taip baigėsi naujos valstybės atkūrimo karštoji fazė. Rinkinys išsamiai dokumentuoja komplikuotą valstybės tapsmo eigą. Šiame rinkinyje trūksta tik laikinosios vyriausybės protokolų, kurie artimiausiu metu turi būti paskelbti kituose dokumentų rinkiniuose.

Prie pirminių šaltinių (dokumentų) sudarytojai pridėjo 100 puslapių įvadą apie politikos atstovus, priėmusius svarbiausius Tarybos sprendimus, sudariusius laikinąją Vyriausybę ir pateikusius valstybės teritorijos siekiamas ribas. Jie pabrėžė poreikį įvairioms lietuvių grupuotėms kalbėtis tarpusavyje ir išlaikyti Tarybos vidinę vienybę (solidarumą). Taryboje buvo dvi ideologiškai priešiškos grupuotės, kurias sudarytojai apibrėžė kaip konservatyvųjį dešinįjį ir radikalųjį kairįjį sparnus. Tačiau Lietuvos valstybės atkūrimo lietuvių kalbos ir kultūrinio bendrumo pagrindu abi grupuotės buvo vieningos. Atsižvelgdama į Vokietijos imperijos suteiktą nepriklausomybės pažadą Lenkijai Taryba taip pat siekė panašaus pažado Lietuvai. Tarybos įgaliotieji atstovai 1917 gruodžio 11 d. Berlyne pasirašė pareiškimą, kuriame Vokietijai suteiktos tam tikros privilegijos. Lietuvių užsienyje kritika, atsisakymas karinės vadovybės, kuriai Taryba perleido mažiausiai dalį atsakomybės už šalį ir neleidimas Lietuvos atstovams dalyvauti Brest Litovsko taikos derybose lėmė aštrią Tarybos krizę ir radikaliojo sparno išstojimą. Tarybos vienybė vėl buvo atstatyta 1918 vasario 16 vienbalsiai nutarus skelbti nepriklausomybę be jokių ryšių su kitomis šalimis. Kaizeris pripažino Lietuvai nepriklausomybę 1918 kovo 23 dieną, tačiau tik 1917 gruodžio 11 d. pareiškimo pagrindu.  Tuo tarpu Lietuvos valstybės pripažinimas buvo tik kaip plakatas užsieniui, nes Lietuvoje ir toliau viešpatavo karinė Oberosto valdžia, neleidžianti veikti Lietuvos Tarybai. Ji nė karto negavo teisės panaudoti savo nuosavą antspaudą. Nepaisant to, nuo 1918 liepos 11 d. Taryba išsireikalavo Valstybės Tarybos titulo. Tik 1918 spalio 20 d. naujasis reichskancleris Maksas fon Badenas leido sudaryti laikinąją vyriausybę. Iki Vokietijos pralaimėjimo Taryba kėlė karinei valdžiai reikalavimus apriboti šalies išnaudojimą. Viduje buvo intensyviai diskutuojama apie valdymo formą ir būsimojo karaliaus rinkimus, rengiama laikinoji 1918 lapkričio 2 d. konstitucija. Lapkričio 9 d. Taryba sušaukė pirmąją laikinąją vyriausybę, vadovaujamą Voldemaro. Nuo tada Taryba veikė kaip parlamento pakaitalas, vyriausybė buvo įpareigota jai atsiskaityti. Vyriausybė iš besitraukiančios kariuomenės žingsnis po žingsnio perėmė valdymą, kūrė savo armiją ir vokiečių savanorių padedama vijo bolševikų dalinius, kurie 1919 pradžioje užėmė Vilnių ir Lietuvos vidurinę dalį. Kadangi Vyriausybė tuo metu turėjo valdžią tik kai kuriose Lietuvos dalyse, 1919 m. sausio mėn. vykusioje Valstybės konferencijoje dalyvavo deputatai tik iš 17 apskričių. 1919 balandžio 9 d. paskirtas pirmasis valstybės prezidentas Smetona, balandžio 12 d. sudaryta nauja Vyriausybė, kuri išleido laikinuosius įstatymus. Paskutinis Tarybos veiksmas buvo 1919 spalio 30 d. įsakas apie Steigiamojo seimo rinkimus; 1920 gegužę susirinkęs Seimas paleido Tarybą.

Sudarytojai vertina Tarybos veiklą kaip lemiamą atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę, jie net mano, kad ypač sunkiais karo ir pokario metais tik Taryba galėjo sukurti savarankišką valstybę. Dokumentai pagrindžia tezę, kad šalies savarankiškumą lemia ne palanki išorinė situacija, o vidaus įvykiai. Įvade referuojama ir apie Tarybos 1918 metų pirmųjų mėnesių protokolų likimą, ir 1918 vasario 16 Nutarimą, kurio originalo nėra. Trūkstami protokolai buvo rasti tik 1988 Lietuvos kariuomenės archyve, o iš keturių Nepriklausomybės paskelbimo akto egzempliorių neseniai rastas tas, kuris buvo ranka parašytas Reicho vyriausybei ir surastas Užsienio reikalų ministerijoje Berlyne. Patį pirmąjį egzempliorių tada tikriausiai gavo Tarybos Prezidiumo pirmininkas Basanavičius, ir manoma, kad po jo mirties lenkams priklausiusiame Vilniuje prapuolė, kitas spausdintinis egzempliorius buvo laikomas prezidentūroje ir po 1940 nerastas, o ketvirtojo, kuris buvo pristatytas Oberostui, likimas iki šiol nežinomas. Kadangi Taryba iki 1918 vidurio neturėjo sekretorės, protokolus pieštuku pakaitomis rašė Tarybos nariai. Jie buvo atspausdinti tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir galiausiai dešimtajame dešimtmetyje dalis jų paskelbta.

                                                                                     

[1] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. Vilnius: Mokslas 1991. 536 S.

 

Originalus tekstas

Recenzijos autorius Arthur Hermann
Šaltinis Annaberger Annalen 26/2018

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose (Die litauische Taryba und die Wiederherstellung des litauischen Staates in den Dokumenten der Jahre 1914-1920). Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2017. 814 S. ISBN 978-5-420-01790-6

Dokumentensammlungen stellen eigentlich eine trockene Materie dar, dennoch kann kein Historiker auf sie verzichten, denn sie bieten leicht zugängliche wichtige Quellen. Bereits 1991 hatten der Historiker und Diplomat Alfonsas Eidintas und Politologe Raimundas Lopatas die Protokolle der litauischen Taryba aus den Jahren 1917-1918 veröffentlicht.[1] Jetzt zum Jubiläum der Hundert Jahre litauischer Unabhängigkeit brachten dieselben Herausgeber eine noch breitere und erweiterte Sammlung für die Jahre 1914-1920 heraus. Hier finden sich alle Protokolle der Taryba aus den Jahren 1917-1920, zusätzlich sind ihnen zahlreiche Aufrufe und Deklarationen litauischer Konferenzen, Parteien und Gruppierungen vom Kriegsanfang bis zur Gründung der Taryba im September 1917 vorangestellt. Die in 72 Dokumenten zusammengefassten Sitzungsprotokolle und Resolutionen verdeutlichen den komplizierten Verlauf des politischen Prozesses auf dem Weg in die Unabhängigkeit des Landes. Am Anfang des Ersten Weltkriegs verlangten die litauischen Abgeordneten in der russischen Duma noch recht zaghaft eine Autonomie der von Litauern bewohnten Gouvernements und Teile von Preußisch-Litauen. Im Verlauf der Kriegsjahre wurden auf den zahlreichen litauischen Konferenzen und Treffen, die zumeist im Ausland stattfanden, die Stimmen für den Aufbau eines eigenen Nationalstaates immer lauter. Als sich Mitte 1917 die deutsche Politik entschied, den besetzten ehemals russischen Gebieten Eigenstaatlichkeit zu gewähren, um sie rechtlich aus dem Verband des russischen Reiches zu lösen, wollte auch die litauische Intelligenz diese Gelegenheit nicht verpassen. Es ging mehr oder weniger darum, ob der zukünftige Staat eine Union mit Polen oder eine Verbindung mit dem Deutschen Reich einging, ob eine Monarchie oder eine parlamentarische Demokratie besser wären. Die litauische Nationalbewegung war zu keiner Zeit bereit, die Union mit Polen zu erneuern, so dass eine Wiederherstellung des litauischen Großfürstentums nie in Betracht kam. Eine Zeitlang befürwortete die Taryba, den angebotenen Schutz des Deutschen Reiches anzunehmen und eine konstitutionelle Monarchie auszurufen, aber mit der deutschen Niederlage erübrigte sich eine solche Unterwerfung. Erst jetzt fielen alle Beschränkungen durch die militärische Okkupationsverwaltung, die die Taryba weitgehend ignorierte und ihre Tätigkeit sogar behinderte, weg. Daher konnte die Taryba erst Ende 1918 eine provisorische Regierung bilden. Mitte 1919 bestimmte sie den Staatspräsidenten und bereitete die Wahl des Gründungsseimas vor, der im Mai 1920 zusammenkam, womit die heiße Phase des Aufbaus eines neuen Staates trotz aller Widrigkeiten und Unabhängigkeitskämpfe als abgeschlossen gelten konnte. Die Sammlung dokumentiert ausführlich den komplizierten Verlauf der Staatswerdung. In dieser Sammlung fehlen lediglich die Protokolle der provisorischen Regierung, die demnächst in einer anderen Dokumentensammlung veröffentlicht werden sollen.

Der eigentlichen Dokumentation haben die Herausgeber auf 100 Seiten eine Einführung über die politischen Träger, die wichtigsten Entscheidungen der Taryba, die Bildung der provisorischen Regierung und das angestrebte Territorium des Landes vorangestellt. Sie heben die Gesprächsbereitschaft der verschiedenen litauischen Gruppierungen untereinander und den inneren Zusammenhalt der Taryba hervor. Dort standen sich zwei ideologisch konträre Gruppierungen gegenüber, die die Herausgeber als den konservativen rechten Flügel und radikalen linken bezeichnen. In der Frage über die Wiederherstellung des litauischen Staates auf Grundlage der litauischen Sprache und Kultur waren beide Flügel jedoch recht einig. In Anbetracht der Polen vom Deutschen Reich gewährten Unabhängigkeitserklärung strebte auch die Taryba eine ähnliche Zusage für Litauen an. Bevollmächtige Vertreter der Taryba unterschrieben am 11. Dezember 1917 in Berlin eine Erklärung, in der Deutschland gewisse Vorrechte eingeräumt wurden. Die Kritik der Litauer im Ausland, die Ablehnung der militärischen Verwaltung, der Taryba wenigstens einen Teil der Verantwortung für das Land zu überlassen und das Nichtzulassen litauischer Vertreter bei den Friedensverhandlungen in Brest Litovsk lösten daraufhin eine heftige Krise in der Taryba mit dem Austritt des radikalen Flügels aus. Die Einheit der Taryba wurde am 16. Februar 1918 durch den einstimmigen Beschluss der Unabhängigkeitserklärung ohne jegliche Bindung an ein anderes Land wieder hergestellt. Der Kaiser gewährte Litauen am 23. März 1918 die Unabhängigkeit, wenn auch nur auf der Grundlage der Erklärung vom 11. Dezember 1917. Vorläufig hatte die Anerkennung des litauischen Staates sowieso nur einen plakativen Charakter für das Ausland, denn in Litauen ließ die militärische Verwaltung OberOst weiterhin keine Wirksamkeit der Taryba zu. Sie bekam nicht ein Mal das Recht zugesprochen, ein eigenes Siegel zu führen. Trotzdem beanspruchte die Taryba ab dem 11. Juli 1918 den Titel Staatsrat für sich. Erst am 20. Oktober 1918 gewährte der neue Reichskanzler Max von Baden die Bildung einer provisorischen Regierung. Bis zur deutschen Niederlage beschäftigte die Taryba die militärische Verwaltung mit Forderungen, die Ausbeutung des Landes wenigstens einzuschränken. Intern wurde eifrig über die Form der Regierung und die Wahl des zukünftigen Königs diskutiert und die provisorische Verfassung vom 2. November 1918 ausgearbeitet. Am 9. November berief die Taryba die erste provisorische Regierung unter dem Vorsitz von Voldemaras. Die Taryba wirkte fortan als Parlamentsersatz, die Regierung war vepfichtet, sich vor ihr zu verantworten. Die Regierung übernahm vom zurückweichenden deutschen Heer Schritt für Schritt die Verwaltung, baute eine eigene Armee auf und verdrängte  mit Unterstützung deutscher Freiwilliger die bolschewistischen Truppen, die Anfang 1919 Vilnius und das mittlere Litauen besetzt hatten. Da die Regierung zu der Zeit nur in einigen Teilen Litauens die Macht besaß, nahmen an der im Januar 1919 stattfindenden Staatskonferenz lediglich Abgeordnete aus 17 Kreisen teil. Am 9. April 1919 konnte der erste Staatspräsident Smetona ernannt und am 12. April eine neue Regierung gebildet werden, die vorläufige Gesetze erließen. Die letzte Handlung der Taryba war der Erlass vom 30. Oktober 1919 über die Wahl zum Gründungsseimas, der im Mai 1920 zusammenkam und die Taryba ablöste.

Die Herausgeber bewerten die Tätigkeit der Taryba bei der Wiederherstellung des litauischen Staates als entscheidend, sie meinen sogar, dass erst die Taryba die Eigenstaatlichkeit in den sehr schwierigen Kriegs- und Nachkriegsjahren ermöglichte. Die Dokumente untermauern die These, dass für die Unabhängigkeit des Landes nicht die äußere günstige internationale Situation, sondern die inneren Vorgänge entscheidend waren. In der Einleitung wird auch über das Schicksal der Protokolle der Taryba aus den ersten Monaten des Jahres 1918 und der Erklärung vom 16. Februar 1918 referiert, von denen keine Originale vorlagen. Die fehlenden Protokolle wurden erst 1988 im litauischen Heeresarchiv gefunden und von den vier Exemplaren der Unabhängigkeitserklärung wurde vor Kurzem nur dasjenige, das für die Reichsregierung handschriftlich verfasst wurde, im Archiv des Auswärtigen Amtes in Berlin aufgespürt. Das allererste Exemplar erhielt damals offensichtlich der Vorsitzende des Präsidiums der Taryba, Basanavičius, das vermutlich nach dessen Tod im polnisch gewordenen Vilnius verloren ging, ein anderes abgetipptes Exemplar befand sich im Präsidentenamt und ist seit 1940 unauffindbar, und das Schicksal des vierten Exemplars, das dem OberOst zugestellt wurde, ist bis heute unbekannt. Da die Taryba noch bis Mitte 1918 keine Sekretärin beschäftigen konnte, wurden die Protokolle abwechselnd von den Mitgliedern mit Bleistift geführt. Sie wurden erst Ende der dreißiger Jahre abgetippt und schließlich in den neunziger Jahren teilweise veröffentlicht.

                                                                                  

[1] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. Vilnius: Mokslas 1991. 536 S.