Paskutinis, užvėręs vartus. Pagal Juliaus Radtkės dienoraščius
0
Aprašymas

Knygoje pasakojama Paprūsėje (Žygaičių k., Tauragės apskr.) 1935 m. gimusio ir iki emigracijos (1960 m. gegužės 20 d.) į Vokietiją gyvenusio, 2019 m. Ahause, Vokietijoje, mirusio Juliaus Radtkės (Rotkio) autobiografinė istorija. Gyvenimo audrų nuolat blaškytas tarp Lietuvos ir Vokietijos J. Radtkė rašė dienoraščius, tačiau jie neišliko. Dienoraščiuose anksčiau išguldytas mintis, sielos skaudulius, autorius vėliau dar kartą perrašė ir rankraščius perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Rankraščiuose, kurių pagrindu parengta knyga ir sukurtas 2 dalių filmas, išliko sukrečiančiai atviras pasakotojo tonas, sielos slėpiniai, skaitytojui neretai atsiveriantys tarsi pakeleivio „nesutvarstytos žaizdos“. Pasakotojo talentu apdovanotas autorius prisimena savo gimines – Vilenbrechtus, Radtkes, Paliokus ir jaunystės draugus bei kaimynus. Pasakojimus papildo senos fotografijos iš J. Radtkės šeimos ir giminaičių albumų, laiškai. Autobiografiniuose atsiminimuose vaiko ir jaunuolio akimis jautriai atskleidžiamos karo ir pokario negandos. Knygoje pasakojimai pateikti išsaugant autentiškumą, kalbos grynumą, pasakotojo toną. Meninėje plotmėje įamžinti J. Radtkės metalo plastikos darbai ir užfiksuotos jų sukūrimo istorijos. Leidinį papildo dokumentinės nuotraukos ir  filmai.

Donato Bielkausko filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“ sukurtas kaip knygos įvadas prieš pradedant ją skaityti. Jame iškeliamos ir pristatomos vertybinės nuostatos, paskatinusios J. Radtkę rašyti dienoraštį, kurti metalo plastikos darbus. Pirmoji filmo dalis sukurta pagal J. Radtkės rankraštį ir nuotraukas iš šeimos bei giminės albumų. Kūrybos braižas, kūrinių sukūrimo aplinkybės pristatomos antrojoje dalyje. Filmo moto – skausmas ir išsiskyrimas nenugali prisirišimo ir meilės. Žmogų galima atplėšti nuo motinos, nuo tėvynės, bet išplėšti meilę neįstengs jokia brutali jėga.  Filmas sukurtas kaip knygos esencija, iškeliant svarbiausius jos akcentus ir prasminę liniją, besiplėtojančią kaip vaiko pasakojimas apie šeimos narius, vėliau ‒ antroje dalyje – jau J. Radtkės kaip menininko pasakojimas apie įsisąmonintus kultūros ženklus, kuriuose taip pat lieka žymi tėviškės ir motinos tema. Motinos paveikslas filme pakylėjamas iki įvaizdžio mitinių moterų, kurios gali supilti kalnus, sukurti salas ir priešintis viso pasaulio blogiui.

Parašykite atsiliepimą