„Gimtoji kalba“ Nr. 8 PDF formatu

Aprašymas

Vidas Garliauskas. Dėl lietuvių vietų vardų XVI amžiaus Raseinių žemės teismo knygose 3

Antbrastis, Dirbimai, Dugnai, Kęsija, Klevija, Lokiakaimis, Pakarškalnis, Stabų tiltas, Žvirblių laukas, Po Agla kepurėtąja skynimas, Pęslo Prapuolimas – tai tik keletas vietovardžių, pakliuvusių į latvių tautosakininko, archyvaro Janio Spruogio, 1866–1915 m. dirbusio Vilniaus centriniame archyve, sudarytą „Senosios Žemaičių žemės XVI amžiaus geografijos žodyną“ (Vilnius, 1888). Žodyną archyvaras parengė remdamasis Raseinių žemės teismo 1575–1599 m. knygomis. Žodyną jis sudarė iš keturiasdešimties teismo knygų išrinkęs apie 14 tūkst. vietovardžių. Nors vietovardžių for¬mos Spruogio žodyne pateiktos oficialiąja XIX a. rusų rašyba, šis darbas turi didelę išliekamąją vertę, nes jame gausu vertingos lituanistinės medžiagos. Spruogio surinktus XVI a. lietuvių kalbos faktus būtina tirti įvairiais filologiniais ir nefilologiniais aspektais.

Aušra Valančiauskienė. Geografinės ir istorinės informacijos pateikimas dvikalbiame žodyne 9

Žodynuose enciklopedinė informacija įvairiais priedais (asmenvardžių, geografi¬nių vardų, tautovardžių ir t. t. sąrašais) pateikiama prieš žodyno korpusą arba po jo, o žodyno straipsniuose esama nemažai leksikos, susijusios su įvairiomis mokslo sritimis (zoologija, medicina, botanika ir t. t.). Pasak kalbininko Vladimiro Gako, dvikalbiuose žodynuose enciklopedinių žinių, susijusių su šalies realijomis, turėtų būti daugiau nei vienakalbiuose žodynuose. To¬kia nuomonė atrodo visiškai pagrįsta: juk dvikalbis žodynas gretina ne tik dvi kalbas, bet ir dvi kultūras. Straipsnyje nagrinėjama, kaip enciklopedinės – geografijos ir istorijos ži¬nios – pateikiamos keturiuose Lietuvoje leistuose dvikalbiuose žodynuose.

Aleksandras Šidlauskas. Balio Buračo kalba 14

Balys Buračas (1897–1972) – žymiausias smetoninės Lietuvos kraštotyrininkas ir fotografas. Jis buvo ir aktyvus publicistas: savo sulasiotą kelionių medžiagą spausdino įvairiuose to meto laikraščiuose ir žurnaluose. Daugiausia Buračo straipsnių išspausdinta „Ūkininko patarėjuje“, „Mūsų laikraštyje“, „Sekmadienyje“, „Jaunajame ūkininke“, „Naujojoje Romuvoje“, „Jau¬nimo kartoje“. Straipsnių (pasakojimų, apybraižų, pokalbių, atsiminimų, portretinių aprašų) kalba sklandi ir įtaigi, vaizdinga, valstietiška, kupina kaimo žmonių šnekamosios kal¬bos citatų. Priežastys čia dvi: Buračas buvo kilęs iš valstiečių šeimos, o ir rašė laikraščiams ir žurnalams, kuriuos daugiausia prenumeravo ir skaitė kaimo žmonės. Jiems derėjo rašyti glaustai, suprantamai ir paprastai, bet ne prastuoliškai. Antra vertus, iš kaimo išėjusiam žmogui tarsi privalu kalbėti raiškiai, įtaigiai, prisimenant tėvų ir senelių šnekas ir pašnekas. Reikėtų specialaus žvilgsnio į Buračo kalbą, ypač į jo leksiką, kad būtų galima tiksliai nustatyti, iš kur atkeliavę jo žodžiai, apibūdinti jų reikšmes.

Metų žodis ir Metų posakis

Nebūtinai laimi šmaikščiausi, arba apie Metų žodžio rinkimų balsavimo sąrašus (Rita Urnėžiūtė) 19

Nuo 2017 m. rengiamų Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų organizatoriams kasmet pateikiama po ke-liasdešimt žodžių ir posakių. Apžvelgus visus pasiūlytus žodžius ir posakius, aptarus jų vartojimo kontekstą, su-daromi galutiniai balsavimo sąrašai. Žvelgiant į visus 55 žodžius, per ketverius metus patekusius į balsavimo sąrašus, matyti, kad vyrauja naujadarai (38), o tarp jų – daiktavardžiai (36). Gausiausia naujadarų grupė – priesagų vediniai (patiktukas, Šmėklinės, švaistuomenė, trinkelizacija…), kita didoka naujadarų grupė – dūriniai (ilgasėdis, iškištanosis, vaikmušys…). Tačiau ne kiekvienas šmaikštus naujadaras, pradžiuginęs jo autorių ar radėją, vertas pretenduoti į Metų žodžio titulą. Juk, kaip nuolat pabrėžia rinkimų organizatoriai, Metų žodis – metų ženklas, žodis, geriausiai atspindintis tų metų visuomenės nuotaikas ir gyvenimo ak¬tualijas, taikliausiai įvardijantis naujus ar konkrečiam metui būdingus reiškinius. Tad į Metų žodžio rinkimų balsavimų sąrašus patenka ir aktualizuotų kasdienės vartosenos žodžių (gaisras, gerovė, kaukė, protrūkis…). 

Panašiai Metų žodžio rinkimų sąrašai atrodo ir kitose šalyse – į juos pa¬tenka įvairių žodžių: naujadarų, skolinių, aktualizuotų žodžių ar terminų. Ne visada tai būna gražūs ar pakilūs, šmaikštūs ar juokingi žodžiai. Juk Metų žodis – metų ženklas, o metų būna visokių.

Iš praeities

Apie Petro Būtėno „Lietuvių kalbos konspektą“ (Petro Būtėno 125-mečiui) (Lionė Lapinskienė) 24

1944 m. liepą mokytojas kalbininkas Petras Būtėnas pasitraukė iš Lietuvos ir, kol 1949 m. išvyko į JAV, gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Ten veikusių lietuviškų mokyklų mokytojai juto mokomųjų priemonių, vadovėlių gimtąja kalba ir grožinės literatūros trūkumą. Būtėnas gaudavo nemažai mokytojų laiškų su pasiguodimais, kad neturi iš ko mokyti gimtosios kalbos, kiti rašė pra¬šydami konkrečiai patarti, kaip per pamokas išdėstyti vieną ar kitą temą. Nelengva buvo dirbti ir pačiam Būtėnui savo su¬organizuotuose kursuose, kuriuos lankė būsimieji pradžios mokyklų mokytojai. Siekdamas užpildyti spragas, dar Štadės pabėgėlių stovykloje – tai buvo 1948 m. gegužės 29 d. – baigė rašyti ir jau Zėdorfe išleido 145 p. apimties „Lietuvių kalbos konspektą mokytojų kursams ir gimnazijai“.  Pabėgėlių stovyklų gyvenimo sąlygomis tai buvo puikus vadovėlis ir labai reikalinga pagalba mokytojams.

Kronika 29

Šio numerio kronikoje – du skyreliai: „Personalijos“ ir „Konferencijos, renginiai“. Pastarajame Regina Kvašytė rašo apie VU ŠA dešimtą kartą surengtą mokslinę konferenciją „Regionas: istorija, kultūra, kalba“ ir joje skaitytus kalbos tyrėjų pranešimus.