Vidas Garliauskas. Bažnyčių metrikų knygos Europos šalyse 3

Lietuvoje intensyvėja bažnyčių metrikų knygų tyrimas. Ypač aktualūs keli to tyrimo aspektai – vardyno medžiagos įtraukimas į mokslinę apyvartą, genealoginių medžių sudarymas, vietos istorijos faktų kaupimas ir apdorojimas remiantis metrikų duomenimis. Todėl svarbu išmokti plačiau žvelgti į bažnyčių metrikų knygas, susipažinti su kai kuriais jų istorijos dalykais. Lietuviškai vargu ar kur nors yra plačiau apie tai rašyta. Tad šiame apžvalginiame straipsnyje, remiantis 2009–2010 m. sukaupta interneto medžiaga, pateikiama pirminių duomenų apie bažnyčių metrikų knygas ir jų atsiradimą įvairiose Europos šalyse.

Tradicija rašyti bažnyčių metrikų knygas atsirado Italijoje ir Prancūzijoje viduramžių pabaigoje ir iš ten plito po visą Europą. Šį procesą iš pradžių inicijavo Katalikų bažnyčia, nuo XVI a. – ir protestantai bei pasaulietinė valdžia, pavyzdžiui, Anglijoje. Lietuvoje metrikų knygos, kaip bent dabar atrodo, pradėtos rašyti XVI a., galima spėti, Vilniuje, net prieš Tridento susirinkimą. Seniausia dabar žinoma išlikusi Lietuvos metrikų knyga (Joniškio, nuo 1599 m.) yra panašaus senumo kaip ir seniausia išlikusi Berlyno apylinkių knyga (Grebeno, nuo 1575 m.), seniausia Latvijos knyga (Rygos Šv. Jokūbo katalikų bažnyčios, nuo 1588 m.) ir t. t. Tad šiuo atžvilgiu, kaip ir visa Europa, mes patenkame į potridentinio laikotarpio erdvę, kurioje pamažu įsigalėjo visuotinė metrikacija. Lietuvoje (turima galvoje LDK) toji visuotinė metrikacija ten, kur buvo tankus katalikų (ar protestantų) bažnyčių tinklas, įsitvirtino pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais (krikšto ir santuokos registravimas; mirusiųjų knygų atsiranda XVII a. pabaigoje), o stačiatikių metrikų knygas nuosekliau imta rašyti tik nuo XVIII a.

Janina Švambarytė-Valužienė. „Atsiradęs toks didumo kaip širša ir pradėjęs šnekėt“ 12

Šįmet švenčiame Šiaurės Lietuvos sūnaus – siuvėjo (pagal profesiją), tautosakos rinkėjo, knygų platintojo, vertėjo (pagal pomėgius) – Mato Slančiausko 160-ąsias gimimo metines.

Pasakojama, kad Slančiauskas savaitę siūdavo, o savaitgalį to kaimo vaikus mokydavo rašto. Mokymo tikslais buvo sudaręs tarptautinių žodžių žodynėlį, parengęs kalbos dalykams skirtą rinkinėlį, į kurį sudėjęs lietuviškas pavardes, maloninius ir mažybinius šeimos narių vardus, lietuviškus kitų socialinių luomų bei grupių pavadinimus. Taip pat buvo išvertęs lenkų–lotynų kalbų žodynėlio lenkišką dalį, iš latvių kalbos – geografijos vadovėlį. Visi šie darbai Slančiausko atlikti sąmoningai – kad vaikai ir jaunimas galėtų mokytis.

Slančiausko pasakojamosios tautosakos rinkiniai, išleisti XX a. 8-ajame dešimtmetyje, sudomino tautosakininkus, teatro žmones (1982 m. Gražina Mareckaitė parašė pjesę „Sutemų sakmės“), bet į jų leksiką kalbininkai atsigręžė vėliau, dar po poros dešimtmečių.

Straipsnio autorė yra parengusi Mato Slančiausko pasakojamosios tautosakos žodyno juodraštinį variantą. Toks leidinys duotų progą visuomenei, kaip sako dialektologė Aldona Jonaitytė, pasižodinėti: prisiminti ar pasimokyti skambių žodžių, stabtelėti prie skolinių, kad per juos geriau suvoktume kalbos kaitą daugiau nei per pusantro šimto metų. Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš rengiamo žodyno, atkreipiamas dėmesys į LKŽ neminimus žodžius, formas ar reikšmes.

Kalbininkui Vytautui Vitkauskui – septyniasdešimt penkeri (Zigmas Zinkevičius) 19

Žymiajam lietuvių leksikografui, dialektologui, akcentologui ir kalbos kultūros darbuotojui Vytautui Vitkauskui rugpjūčio 1 d. sukako 75 metai. Sveikiname Jubiliatą!

In memoriam. Mūsų Profesorius Albertas Rosinas (1938–2010) (Eglė Žilinskaitė, Aušra Kaikarytė) 21

Atrodo, dar taip neseniai šventėme žymiojo baltisto prof. habil. dr. Alberto Rosino septyniasdešimtmetį (žr. Broniaus Maskuliūno tai progai skirtą skelbinį GK 2008 2 9–31), o šiandien jau, deja, turime kalbėti būtuoju laiku: eidamas 73-iuosius metus šių metų patį gražųjį vidurvasarį – liepos 23 d. – šis baltų filologijos galiūnas netikėtai ir pernelyg anksti išeliavo Anapus.

Šis rašinys – kolegų ir mokinių atsisveikinimas su Profesorium.

Apžvalga

Antanas Lyberis. Leksikografijos teorija ir praktika (Rita Urnėžiūtė) 30

Vilma Zubaitienė. Neišlikusių XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų fragmentai (Inga Mataitytė) 31

Birutė Jasiūnaitė. Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje (Rita Jurgelevičiūtė) 32