Agnė Antanaitytė, Artūras Judžentis. Vietos galininkas 3

Lietuvių kalbotyroje paprastai skiriamos šios galininko reikšmės: objekto, laiko (arba pobūvio), dvejybinis, kiekio ir (kartais) neiginio. Daugmaž toks galininko reikšmių skirstymas įsitvirtino nuo Jono Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatikos“. Straipsnio autoriai, remdamiesi gausiais vartosenos pavyzdžiais ir naujausiais lietuvių sintaksės tyrimais, teigia, kad greta kitų lietuvių kalbos daiktavardžio galininko reikšmių skirtina ir vietos reikšmė. Vietos galininkas vartojamas išvestiniuose sakiniuose, kai pragmatiniais sumetimais vietos aplinkybėmis einantys žodžiai arba konstrukcijos iškeliami į tiesioginio papildinio poziciją.

Tokiuose sakiniuose vietos galininką valdo nepriešdėliniai talpinimo reikšmės veiksmažodžiai (kimšti, pildyti ir pan.), priešdėliniai kryptingą (apeiti, perbėgti ir pan.) ir nekryptingą (išvažinėti, apsodinti ir pan.) judėjimą arba savaiminį veiksmą ar būseną (apaugti, užlieti ir pan.) reiškiantys veiksmažodžiai. Atitinkamai vietos galininku reiškiamas apribotos dvimatės (plokštuma) arba trimatės (talpa) erdvės vidus ar išorė (paviršius).

Dėl sakinio sintaksinės pertvarkos gali keistis (padidėti) veiksmažodžių sintaksinis ir semantinis valentingumas, o pamatinio ir išvestinio sakinio semantinės struktūros nariai gali išlikti tie patys.

Regina Kvašytė. Pasvarstymai apie beekvivalentę leksiką, arba latvių Joninės lietuviškai 11

Dabar vis daugiau dėmesio skiriama tautinei specifikai ir jos apraiškoms kalboje – įvairiose publikacijose ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu kalbama apie beekvivalentę leksiką, nors dažnai tokie žodžiai vadinami tiesiog tautinėmis realijomis. Tai unikalūs materialiosios ir dvasinės kultūros elementai, būdingi tam tikrai tautai, šaliai ar pasaulio regionui, dažniausiai neturintys atitik­menų (ekvivalentų) kitose kultūrose ir kalbose. Šis leksikos sluoksnis įdomus ir savitas, ne vienodai gerai pažįstamas ir savos kalbos atstovams. Tokia leksika jiems yra etnografizmai, kartais turintys tarminį atspalvį. Kitos tautos tų kultūros elementų nepažįsta ir neturi žodžių jiems pavadinti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad kalbamasis kai kurių lietuvių ir užsienio autorių vartojamas terminas beekvivalentė leksika nėra be priekaištų. Savaime suprantama, kad visada reikia rasti būdą, kaip tautines realijas perteikti kalbantiems kitomis kalbomis, net jeigu nėra tikslaus atitikmens. Šis klausimas ypač svarbus vertėjams.

Beekvivalentė leksika nebūtinai apibūdina tolimų, egzotiškų kraštų gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. Straipsnyje pragmatiniu požiūriu aptariama tokia leksika artimiausių lietuvių kaimynų latvių kalboje. Latviai valgo specifinius patiekalus (jāņusiers, skābputra, piparkūkas), groja savitais muzikos instrumentais (kokle), šoka liaudies šokius (jandāliņš, ačkups), rengiasi išskirtiniais tautiniais drabužiais ar puošiasi papuošalais (villaine, sakta), turėjo ir tebeturi įvairių religinių ir tautinių judėjimų (dievturi, jaunlatvieši, jaunstrāvnieki).

Straipsnyje pasirinkta aptarti latvių kalendorinės šventės – Joninių (la. Jāņi) – leksika. Šios šventės aprašymuose galima rasti įvairių teminių grupių beekvivalentės leksikos: asmenų, atributų pavadinimų ir kt. Autorės tikslas – pasvarstyti, kaip ši leksika perteikiama verčiant į lietuvių kalbą latviškai parašytus grožinius tekstus – prozą ir poeziją.

Recenzijos 

Catherine Sanderson. Mažoji anglė Paryžiuje (Aušra Kaikarytė) 20

„Mažoji anglė Paryžiuje“, kaip dažniausiai rašoma apie šią knygą, – tikras pasakojimas apie spalvingus per trisdešimt persiritusios dirbančios motinos Katerinos Sanderson vienus gyvenimo metus. Tai knyga virtęs realus britiškas asmeninis interneto dienoraštis, skaitomas tūkstančių ištikimų gerbėjų ir nominuotas daugybei apdovanojimų kaip geriausias interneto dienoraštis. Tiesa, pradėtas rašyti 2004 m., nuo 2009 m. pabaigos interneto dienoraštis, regis, jau nebepild