GK 2009 nr. 2

Giedrius Subačius, Aurelija Tamošiūnaitė. Asmeninės lietuvių kalbos duomenų bazė 3

Čikagoje, Ilinojaus universitete, Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedroje, kartu su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir Vytauto Didžiojo universitetu, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutais pradėta kurti asmeninės (privačios), kasdienės rašomosios lietuvių kalbos duomenų bazė. Kaupiama, saugoma ir ketinama padaryti prieinamus kuo daugiau paprastos, privačios, asmeninės lietuvių bendrinės kalbos pavyzdžių. Tokia kalba būna užfiksuota visų pirma mūsų pačių ir mūsų draugų ar giminių rašytuose laiškuose ir dienoraščiuose. Todėl bazės rengėjus domina įvairiausi laiškai, atvirukai, atvirlaiškiai, nuotraukų užrašai, dienoraščiai (kopijos arba originalai).

Gauta medžiaga skaitmenuojama, t. y. skenuojama. Tolesnis darbo etapas – perrašyti laiškus, atvirlaiškius ir kt. tekstus, o vėliau paskelbti juos internete.

Naujajai bazei stengiamasi rinkti paprastų, visuomenėje nebūtinai žinomų ar išsilavinusių, netgi mažaraščių žmonių rašomosios kalbos pavyzdžius. Tokio pobūdžio lietuvių kalbos tekstai dar nerinkti. Tačiau jau yra sukurtos anglų, vokiečių, norvegų kalbomis rašytų laiškų duomenų bazės, kurių didžiąją dalį neretai sudaro emigrantų laiškai.

Tokie laiškai (atvirlaiškiai, dienoraščiai ir kt.), be kitų rašytinių šaltinių, suteikia daugiau duomenų apie tarmes, jų kaitą, kalbos istoriją, bendrinę kalbą.

Bazės rengėjai prašo pasidalyti savo namuose laikomais laiškais, atvirlaiškiais, įvairiais privačiais užrašais, dienoraščiais. Reikalingi ir vokai – ant voko užrašyti adresai nurodo tiek autoriaus, tiek laiško gavėjo gyventas vietas – taip nubraižomas korespondencijos dalyvių gyventų vietų žemėlapis.

Bazės rengėjams galima rašyti šiais adresais:

Prof. Giedrius Subačius

Dept. Slavic and Baltic

University of Illinois at Chicago

601 S. Morgan St.

Chicago IL 60607, U.S.A.

subacius@uic.edu

Jolita Steponaitienė

Retų knygų ir rankraščių skyrius

Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka

Gedimino pr. 51 LT-01504 Vilnius

Tel. 8 5 239 8540

Aurelija Tamošiūnaitė

aurelijat@yahoo.com

Violeta Kalėdaitė

v.kaledaite@hmf.vdu.lt

Asta Leskauskaitė. Ar mažėja vadovėliuose didžiųjų kalbos klaidų? 6

Straipsnyje apžvelgiamos dažniausios didžiosios klaidos, rastos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004–2008 m. vertintuose vadovėlių rankraščiuose, ir pateikiama siūlymų, kaip jas taisyti.

Klausimų kraitelė

laikotarpyje (Rita Urnėžiūtė) 10

Vietininką laikotarpyje būtina taisyti, kai jis vartojamas kaip polinksnis laiko reikšmės junginiuose, nusakančiuose trukmę. Tokie junginiai laikomi didžiosiomis kalbos klaidomis. Atsižvelgiant į kontekstą jie taisomi įvairiai – prielinksnio per junginiais su galininku: laivo kapitonas paros laikotarpyje (=per parą) pateikia uosto kapitonui raštišką pranešimą; pranešti 3 dienų laikotarpyje (=per 3 dienas) darbo biržai ir kt.; galininku: premija žadama politinei partijai, kurios Vyriausybė 4 metų laikotarpyje (=4 metus) išvengs korupcijos ir kyšininkavimo; vartoti 3 kartus per dieną, po 1 valgomąjį šaukštą, 2–5 dienų laikotarpyje (=2–5 dienas); įnagininku: sapnai pildosi trijų dienų laikotarpyje (=laikotarpiu); 1979–1985 metų laikotarpyje (1979–1985 metais) knygų skaitymas sumažėjo 35 proc.; kartais netaisyklingą polinksnį galima tiesiog išbraukti: nuo 2002 m. būtų tiekiama po 3 mlrd. kubinių metrų dujų 20 metų laikotarpyje (=20 metų) (arba nuo 2002 m. 20 metų būtų tiekiama po 3 mlrd. kubinių metrų dujų) (visi nagrinėjami pavyzdžiai – iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno). Dažniausiai užtenka išbraukti ir vietininką laikotarpyje, esantį prieš laiko trukmę nusakantį junginį: Laikotarpyje nuo 1974 iki 1983 metų (=Nuo 1974 iki 1983 metų ) jo vadovaujamas „Liverpulis“ šešis kartus iškovojo [...].

Pasitaiko atvejų, kai vietininkas laikotarpyje yra perteklinis. Tada reikia ieškoti stilistiškai tinkamesnių raiškos priemonių: aliejus tuometiniame laikotarpyje (–tuo metu, tada) buvo pagrindinė gydymo priemonė; jaunoms merginoms ir jauniems vyrams, užaugusiems Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje (–Nepriklausomos Lietuvos laikais, Nepriklausomoje Lietuvoje), patriotizmas buvo natūrali norma.

Žodis laikotarpis yra laiko reikšmės daiktavardis. Kaip ir kitų ilgą laiko tarpą (amžius, era, epocha, periodas...; šimtmetis, tūkstantmetis, pusmetis, semestras...) įvardijančių  daiktavardžių, jo vietininko linksnis gali būti vartojamas laiko tarpsniui, per kurį vyksta veiksmas, nusakyti (plg. E. Valiulytė. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, 1998, p. 220–221, J. Šukys. Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, 1998, p. 294): Pirmajame Katalikų akademijos veiklos laikotarpyje (1922–1940 m.) buvo suorganizuoti trys LKMA suvažiavimai; antrajame kūrybos laikotarpyje Hamsuno romanuose išryškėja ir dramos žanrui būdingų elementų; Ankstyvajame laikotarpyje į molio masę buvo dedama kriauklių ir sausų augalų; paskutiniame žvaigždėdaros laikotarpyje niekada nebuvo tokios didelės supernovų sprogimų gausos; Vėlesniame laikotarpyje – IX–XIII a. – dauguma šių ypatybių išnyksta ir pan. Tokie atvejai klaidomis nelaikomi ir netaisomi (plg. teiktinos vartosenos pavyzdį „Kalbos patarimų“ S1 knygelėje, p. 116: Tame laikotarpyje suklestėjo amatai).

Kartais vietininku laikotarpyje įvardijamas ne laiko tarpsnis, bet veiksmo reiškimosi sritis: Antrajame laikotarpyje galima įžvelgti savotišką krizę; tautinės nesantaikos priežasčių ieško ne tik gana trumpame tarpukario laikotarpyje, bet ir ankstesnėje istorijoje. Tokie atvejai taip pat nėra klaida.

Latvijos Seimas (Albertas Rosinas) 11

Lietuvos politikai ir žinasklaidininkai, kalbėdami apie kai kurių kitų valstybių parlamentų veiklą, pavartoja žodį seimas. Kad jį ne tik galima, bet ir reikia vartoti kalbant apie Lenkijos Respublikos parlamento veiklą, abejonių nekyla. Iš lenkų žodį seimas (lenk. sejm) lietuviai pasiskolino dar iki raštijos pradžios. Bet žodis seimas „parlamento“ reikšme pavartojamas ir kalbant apie Latvijos parlamentą, tikriausiai dėl liet. seimas ir lat. saeima išorinės struktūros ir skambesio panašumo.

Iš tikrųjų latvių saeimą vadinti seimu nekorektiška, nes šis žodis nėra skolinys iš lenkų kalbos. Tai latviškas žodis, pasidarytas iš veiksmažodžio šaknies ei-, plg.: es ej-u „aš einu“, priesagos -m- ir priešdėlio sa- „su-“ ir reiškia „suėjimas, susirinkimas“. Latvių rašytojas Juris Alunanas XIX a. vartojo vyriškosios giminės formą saeims „valstybės taryba“. Vėliau įsigalėjo moteriškosios giminės forma saeima, ji įgijo ir naujų reikšmių, plg.: saeima „susirinkimas, susitikimas, suvažiavimas, atstovų susirinkimas“. Nuo 1922 m. saeima – Latvijos Respublikos parlamento pavadinimas.

Taigi savo kaimynų latvių parlamento nebevadinkime seimu. Sakykime ir rašykime Latvijos Respublikos Saeima, kaip ir latviai mūsiškį vadina seims, o ne savo žodžiu saeima.

Recenzijos

John Katzenbach. Pamišėlio istorija (Jeronimas Stričkus) 12

Apžvelgiami 2006 m. „Tyto albos“ išleisto romano (vertė Ieva Pukelytė) kalbos ir stiliaus ypatumai.

Mums rašo

Abraomo Kulviečio šviesa (Rasa Račiukaitytė, Justina Liulytė) 19

Pasakojama apie 2008 m. lapkričio 28 d. Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinėje mokykloje vykusią konferenciją „Abraomo Kulviečio šviesa“.

Jei aš turėčiau... (atsiminimai apie Kazimierą Eigminą) (Jonas Klimavičius) 20

In memoriam. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (1909–2009) (Alma Gudonytė) 25

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacija „Dėl valstybių gyventojų pavadinimų“ 27